Palytėta
Jei suklupsiu aš vėl ant gyvenimo kelio,
Man atnešk dovanų baltos rožės šakelę.
Aš žinosiu – atmink, man likimas išbūrė
Visada prisimint, kad mane tu sukūrei,
Iš vilties ir svajų, iš alyvų ir gruodo,
Iš obels prie tvoros, tos, kur vaisius vis duoda.
Ir iš tekančios upės, valtelės prie kranto,
Dar iš lapų auksinių, tų, kur rudenį krenta.
Mano sodų tyloj tu sugauk laimės paukštę
Ir tyliai sukuždėk – aš pakilsiu į aukštį,
Su pirmais vyturiais, su kregždėm palei kraigą,
Vėjas balsą girdės ir ateis tavo laikas
Į akis man pažvelgt, nors vienintelį kartą,
Nesakyk – neišdegs, nesakyki – nelemta,
Po kelionių ilgų ir po skrydžio per lietų
Laimės paukštės sparnų aš esu palytėta...