Kartą gyveno kirminas vardu Viktoras. Jis buvo storas ir žalias. Ir kol dar nebuvo savęs matęs rasos lašo atspindyje, tai dar neturėjo nuomonės apie save. Todėl daugiau dėmesio skirdavo ne tam, kaip jis atrodė, o tam, kas aplink jį vyksta. Pavyzdžiui, jis labai mėgo stebėti danguje skraidančius laumžirgius, drugelius ir lėktuvus. Beje, apie lėktuvus jis turėjo savo nuomonę. Jis manė, kad lėktuvai tai tokie vabzdžiai, kuriems panašiai kaip vorams, kai jie pralėkdavo dangumi, iš uodegos išlįsdavo baltas siūlas.
   Kartą juodai baltai dryžuotas ir labai stilingas kolorado vabalas vardu Džonis nuvedė Viktorą prie veidrodžio, teisingiau, prie spindinčio rasos lašo.
– Štai, Viktorai, pasižiūrėk į save, koks tu apsileidęs. Maža to, kad esi storas ir žalias, tai dar ir plaukuotas. Nors barzdą nusiskustum,– tarė Džonis.
   Nuo tada Viktoras nusprendė, kad yra negražus. O kai taip nusprendė, tai ir pradėjo vis mažiau ir mažiau su visais bendrauti, nes manė, kad kitiems būtų nemalonu su juo tokiu negražiu bendrauti. Tik boružėlei vardu Barbora visai nerūpėjo, kaip jis atrodė. Ji labai vertino jo svajingą žvilgsnį į dangų ir taiklias pastabas apie gyvenimą. O Viktoras savo ruožtu labai vertino jos draugystę, nes daug draugų ir neturėjo.
– Barboryte, kaip tu būdama tokia graži ir talentinga bendrauji su manimi – tokiu nevykusiu žeme ropojančiu kirminu? – kartą tarė Viktoras.
– Visai tu ne nevykęs, tu labai malonus ir geras kirminas, – atsiliepė Barbora.
   Ir Viktoras labai vertino tokį boružėlės požiūrį į jį. Jie dažnai susėsdavo ant trilapio dobilo ir kirminas smagiai čiaumodavo lapą po lapo, o boružėlė gerdavo saldų dobilo žiedo nektarą.
 
   Bet kartą į dobilų lauką atvažiavo kombainas. Jis nupjovė visus dobilus ir susiurbęs juos išspjovė į greta važiuojantį sunkvežimį. Viktoras ir Barbora net išsižioję iš nuostabos stebėjo, kas čia vyksta, o kai sunkvežimis išvežė visus dobilus, tada jie net sušnypštė pasibaisėdami tokia neteisybe. Tuomet Viktoras paraudonavo, o Barbora pažaliavo iš pykčio. Bet jie greitai suprato, kad dėl jų pasipiktinimo vis vien niekas nepasikeis, todėl atsileido ir vėl atgavo jiems įprastas spalvas.
– Ką dabar darysim? – paklausė nusiminusi Barbora.
– Nežinau. Matyt, dabar reikės ieškoti kito dobilų lauko, – atsiliepė Viktoras.
– Kaip gaila, kad tu negali skraidyti, – atsiduso boružėlė. – Tuomet mes galėtumėm greitai susirasti naują dobilų lauką ir linksmai ten sau gyventi.
   Viktoras nespėjo atsiliepti, nes Barboros dėmesį patraukė link jų einanti mergaitė. Ji buvo apsirengusi ryškiai žalia suknele, papuošta baltais dobiliukų žiedais. Barbora nudžiugo ir pašokusi nuskrido tiesiai ant suknelės dobiliuko, bet pamačiusi, kad čia viso labo tik pieštas žiedas, nukabino nosį ir pradėjo iš lėto ropoti žemyn. Taip ji priėjo delniuką, kurį mergaitė, pastebėjusi boružėlę, kyštelėjo jai prieš nosį. Barbora stabtelėjo, pauostė delniuką, apsidairė ir iš lėto pradėjo kopti juo aukštyn. Mat delniukas kvepėjo ir buvo šiltas. Mergaitė šypsodamasi pakėlė boružėlę aukštyn ir sudainavo:
– Dievo karvute, skrisk į dangų gert nektarą brangų...
– Ji mane pavadino Dievo karvute, – nusišypsojo Barborytė. – Matyt, tai geras ženklas. Viktorai, aš lekiu ieškoti naujo dobilų lauko, o kai rasiu, sugrįšiu pas tave ir tada mes kartu tenai nukeliausim, – sušuko boružėlė ir išskleidus savo sparnelius pakilo į dangų.
 
   Barbora sparčiai lėkė į priekį. Tolumoje ji jau matė gražią pievą šalia ežeriuko, kur greičiausiai buvo daug dobilų. Bet staiga jos dėmesį patraukė saldus medaus kvapas, kuris sklido pro atidarytą namo langą. Ji šiek tiek suabejojo, bet po to įsidrąsinusi įskrido pro langą. Ten ant stalo stovėjo puodas su medumi, o šalia jo nedidelė medaus balutė. Medus buvo šviežias ir skystas, ką tik iškopinėtas. Barborytei net seilė nutįso. Ji jau beveik visą dieną buvo nevalgiusi, o čia toks delikatesas. Kol boružėlė buvo įnikusi į medaus balutę, į kambarį įėjo šeimininkas. Jis pamatęs, kad medus buvo pritraukęs daug širšių, pravaikė jas ir uždarė langą. Boružėlės ant tamsiai raudono stalo jis nepastebėjo. O ir pati Barborytė, kol valgė, nieko nematė. Pasisotinusi ji pakilo skristi ir iš visų jėgų bambtelėjusi galva į stiklą nukrito ant žemės. Jai aplink galvą skraidė žvaigždutės, o kai nustojo, tik tada ji suprato, kad langas yra uždarytas. Barborytė nusiminė. Jai suvirpėjo apatinė lūpa ir netrukus iš akių pradėjo varvėti ašarytės, kaip maži rasos lašeliai.
   Tuo tarpu Viktoras vis laukė Barborytės. Praėjo kelios dienos, bet jos vis nebuvo. Palaipsniui jis darėsi dar labiau uždaresnis nei buvo. Su niekuo nebendravo ir susisuko į savo kokoną. Laikui bėgant aplinkiniai pradėjo net nebepažinti Viktoro, nes kokonas didėjo ir keitė savo formą. Jis užsidaręs savyje mąstė taip: matyt, Barborytė beieškodama naujo dobilų lauko sutiko kokį boružėlį arba kitą kokį nors sparnus turintį padarą ir nuskrido kartu su juo užmiršdama jį, žalią ir netoli tenuropojantį kirminą. Bet po kurio laiko jis pagalvojo: o galbūt jai kažkas blogo nutiko ir dėl to ji nebegali pas jį sugrįžti. Taip pamąstęs, Viktoras pradėjo judinti savo kojas, kad išsivaduotų iš kokono, į kurį buvo susisukęs. Bet ne taip jau paprasta buvo išsiristi iš jo. Galų gale išsiropštęs iš savo kokono Viktoras išsitiesė visu ūgiu. Ir iš už nugaros pasimatė nuostabūs drugelio sparnai. Bet Viktorui ne tai dabar rūpėjo. Jis iš visų jėgų pasileido bėgti. Tačiau paslydo ir pradėjo kristi. Mat prieš susisukdamas į kokoną buvo užlipęs ant medžio šakos. Gelbėdamasis jis automatiškai pradėjo mosuoti sparnais ir šie pakėlė jį aukštyn. Viktoras nustebo, bet vis dar nesuprasdamas, kas nutiko, nuskrido tolyn pasišovęs kuo greičiau surasti Barborytę. Taip jis nusigavo iki namo. Skrisdamas šalia lango jis pamatė drugelį. Tada nutūpė ant palangės ir susidomėjęs dar sykį žvilgtelėjo į langą. Į jį iš lango žvelgė nuostabus drugelis.
 
   Jo sparnai buvo didžiuliai su puikiausiu žaliai mėlynu piešiniu, kuris vaizdavo skvarbias erelio akis. Įsidrąsinęs Viktoras priėjo dar arčiau lango, kad geriau įsižiūrėtų į tuos ornamentus, kurie jam priminė kažką artimą, lyg jau sapne matytą. Ir tik tada suprato, kad tas drugelis yra ne kas nors kitas, o jis pats, save bematąs stiklo veidrodyje. Bet priėjus taip arti stiklo per drugelio siluetą išryškėjo vaizdas kambario viduje. Viktoro dėmesį patraukė tamsiai raudonas taškas, judantis ant baltos palangės. Jis prispaudė nosį prie stiklo ir gerai įsižiūrėjęs šiaip ne taip atpažino Barborytę, kuri susijaudinusi bėgiojo tai į vieną, tai į kitą pusę. Iš to džiaugsmo Viktoras pradėjo šaukti ir mosuoti sparnais, bet Barbora jo nepastebėjo. Tada jis apsidairė ir pamatė kambaryje atvirą židinį. Ir jį nutvieskė mintis: jeigu kambaryje yra židinys, tai turi būti ir kaminas, pro kurį jis galėtų patekti. Tada jis pakilo aukštyn, apskrido namo stogą ir rado kaminą. Dirstelėjo į vidų. Buvo tamsu ir baugu. Viktoras sukaupęs visą drąsą iš lėto mosuodamas sparnais leidosi žemyn į židinį. Bet Viktoro nelaimei, kol jis skraidė aplink namą, šeimininkas užkūrė židinį. Staiga Viktoras pajautė iš apačios kylantį didelį karštį ir dūmus. Jis pradėjo stipriai mosuoti sparnais ir šiaip ne taip išnešė sveiką kailį, teisingiau, sparnus. Dūmų smalkės buvo atėmę Viktorui žadą. Jis kurį laiką stovėjo žiopčiodamas, gaudydamas kvapą ir mąstydamas, kaip čia patekus į namo vidų.
 
   Tupint ant stogo kraigo, tolumoje matėsi už horizonto besileidžianti saulė, medžių viršūnės, atsispindinčios ežere, graži žalia pieva, kurioje greičiausiai buvo daug baltų dobiliukų. Gretimame kieme garsiai klegėdami su kamuoliu žaidė vaikai. Į kiemą įvažiavo raudonas automobilis ir Viktorui toptelėjo mintis. Jeigu kažkas atvažiavo, tuomet greičiausiai eis į namą, o įeidamas į namą pravers duris. O tai tinkamiausias laikas jam patekti į vidų. Taigi jis nuskrido ir atsitūpė ant durų staktos. Kai tik durys prasivėrė, jis mikliai šmurkštelėjo į vidų ir nuskrido į svetainę, kur ant palangės susirūpinusi vaikštinėjo Barborytė. Viktoras išsišiepęs nutūpė šalia jos. Boružėlė pamačius didelį margą drugelį išsigando ir spruko į šoną. Bet staiga išgirdo.
– Palauk, kurgi bėgi?
„Ko jis iš manęs nori, – pirma mintis šovė jai į galvą. – Argi maža to, kad įkliuvau į spąstus ir niekaip negaliu pasprukt iš šio namo, tai dar viena bėda ant galvos“. Bet balsas jai pasirodė labai girdėtas, todėl atsisuko ir pažvelgė į drugelį.
– Barboryt, tai aš – Viktoras, – suprasdamas, kokios abejonės ištiko boružėlę, sušuko drugelis.
   Barborytė suraukė antakius ir nepatikliai pažvelgė į jį. Savo nuostabai, ji iš tiesų pamatė Viktoro žydras akis.
– Čia tikrai tu, Viktorai? – vis dar nepatikliai iš nuostabos tankiai mirksėdama išlemeno Barbora. 
– Tai žinoma, kad aš, – sušuko Viktoras. – Bet dabar nėra kada apie tai kalbėti, lekiam iš čia, – dar pridėjo jis, nes pastebėjo, jog šeimininkas pravėrė langą. Mat užkuriant židinį priėjo daug dūmų ir reikėjo pravėdinti patalpą. Pirma pro lango plyšį išskrido boružėlė, iš paskos nuskrido drugelis.
   Jie nulėkė tiesiai į dobilų pievą. Abu uždusę, bet laimingi šildėsi ant paskutinių besileidžiančios saulės spindulių. Netikėtai šmėstelėjo šešėlis. Barborytė nespėjo išsižioti, kai Viktoras uždengė ją savo sparnu ir tyliai sušnypštė: tššš. Virš dobilų lauko skriejo grobio ieškantis paukštis. Jis kaip tik mėgo visokius smulkius vabzdžius. Bet žolėje pamatęs skvarbias erelio akis greitai apsisuko ir spruko tolyn. Tada Viktoras nuklojo Barborytę.
– Kas čia buvo? – nustebusi paklausė boružėlė.
– Nieko tokio, viso labo paukštis, – atsiliepė Viktoras.
   Boružėlė pažvelgė drugeliui į akis, pažiūrėjo į jo sparnus ir nugriuvo iš nuostabos. Bet po to greitai atsitokėjusi atsistojo.
– Tai va, kodėl tas paukštis taip greitai paspruko, – ištarė šypsodamasi Barborytė. – Ačiū tau, – paskui dar pridėjo.
 
   Kitą rytą Viktoras ir Barbora pusryčiams kopinėjo saldų dobilo nektarą. Pasisotinę atsigulė ant pievelės ir šildėsi aukštyn bekylančioje saulutėje...
– Bet kaipgi taip nutiko, kad tau užaugo drugelio sparnai? – prabilo Barbora.
– Na tiesą sakant, aš visada svajojau skraidyti, – tarė Viktoras. – Bet kiek besistengdavau, man nieko neišeidavo. Ne kartą esu nukritęs nuo medžio šakos bandydamas skristi, bet, matyt, tuomet dar nebuvo atėjęs tam laikas. Kai kelias dienas tu buvai dingusi, aš užsidariau savyje. Tuomet turėjau daug laiko, kad pabūčiau vienas ir apmąstyčiau savo gyvenimą. Matyt, tuo metu sparnai man pačiam nė nežinant ir užaugo. Tada, kai buvau vienas, supratau, kad tu man labai svarbi. Bet, kita vertus, jeigu tu anksčiau nebūtum parodžiusi man tiek meilės ir rūpesčio, tai turbūt būčiau patikėjęs, kad aš tau iš tiesų esu nereikalingas, ir turbūt taip ir būčiau likęs tupėti savo kokone. Ir tik mintis apie tai, kad tu manęs neužmiršai ir kad galbūt tau reikia mano pagalbos, privertė mane skristi.
   Boružėlė nusišypsojo ir užsimerkė, ji buvo laiminga!
 
   Šalia tyvuliavo ežeras, žydėjo balti dobilai, danguje švietė kaitri saulė – buvo pats vasaros įkarštis.