Atleisk už tai, jog nevaldau minčių
Ir jos į tamsumą it kaimenė pasklinda.
Duobė žarijų gruzda ties slenksčiu,
Atrodo pustuštis, ne pusiau pilnas indas.
Trauka žemyn, minorinė giesmė,
Nors aš jaučiu – taip neturėtų būti.
Man privalu ne skilt – susiturėt,
Kol mes drauge, nes tai šventa minutė.
Kad nemanytum, jog nebranginau, 
Išsaugot šypseną nei kiek nepasistengiau,
Bet mintys laksto kiekviena kas sau,
Jos klumpa, raitosi, it būtų luošos, menkos.
Tačiau jos atgula tavam šiltam delne,
Supratime, kuriam nereikia žodžių.
Kelintą kartą surenki mane,
Kai aš tyžtu, nusilpstu, kai dvejoju?
Štai snūdžios kūdros gimdo šaltinius,
Sugrįžta kaimenė palaksčius ir ištroškus.
Išblausėja žarijos ties slenksčiu.
Nelengvos pamokos. Bent vieną jų išmokau.