Tik nusigręžk ir eik į dieną ūkanotą –
Galbūt priims –
Nėra danguj, nėra ir žemėj juodo ploto
Vaikų akims.
 
Bet tu ne vaikas juk... Seni pražilę medžiai
Pirštus išties,
Tad nematysi, kada saulė kyla, leidžias –
Be ateities,
 
Be praeities, blanki, praradusi jautrumą.
Ir taps ramu.
Gal būsi vienišas, šiek tiek suglumęs.
Gal arimu
 
Tu eisi klimpdamas, nejausi kelio kieto...
Kam visa tai?
...................................................................................
 
Nėra Danguj, nėra ir Žemėje man vietos –
Savy tiktai...