Ji gimė tam prišnerkštam ir apleistam rajone, 
Vaikystėj savo kieme daug kovojo už save. 
Gyvenimas neglostė, nebeglostė ir tėvai, 
Ji rinko buteliukus, nepadėjo jai draugai.

Tėvai mylėjo šnapsą ir kompanijas linksmas, 
Jos močia vagiliavo, tėvas ėjo per mergas. 
Mergiotės nedabojo, rinko bonkes ji viena, 
Rajonas jos bijojo – greit suprato, kad blatna.

Vardu ji buvo Justė, merga mušdavos grubiai. 
Mokykloj nesirodė – tipo, mokslai nebe jai. 
Mokykla josios buvo gatvė, ir pikta šeima, 
Pijokai, narkomanai, na ir zekė jos mama.

Kai nusibodo bonkes rinkti, ėmė plėšt ir vogt, 
Atimti piniginę – buvo jai, kaip pasiusiot. 
Kolonijose tapo ši mergiotė kaip sava, 
Žinojo ją varovkos ir visa kita bratva.

Pripjovė močia josios tėvą girtą iš pavydo, 
Ilgam į zoną sėdo. Justė tuo metu pražydo, 
Subrendo, išgražėjo, ir patapo pilnametė, 
Bet vogė ir toliau ji – o jūs ką, galvojat metė?

Ji vogė, plėšė, mušės, gėrė, sėdo ir išėjo, 
Ir zonoj labai blatną visada primetinėjo. 
Prie vierchių labai trynės ir ieškojo pažinčių, 
Pamėgo kitas duchint, rado draugių ir draugų.

Ji laisvėj mažai būdavo, tik kiek – už grotų vėl, 
Labai greit prisidirbdavo, nes nėjo pakentėt. 
Ji rado berną vagį, su juo skudurus sumetus 
Gyventi bandė, bet įsuko vėlei juos verpetas...

Bernelis prisigėres labai mėgo Justę mušti, 
O kartą prieš jos valią net pabandė ją iškrušti. 
Bet nepaėjus triukui, Justė peilį greit pastvėrė, 
Ir jam pilvan suvarė. O Temidė greit pasvėrė...

Jai davė metų daug. Ir ilgai ji atsėdėjo, 
Nebuvo pavyzdinga, vis labiau ji išnaglėjo. 
Išėjo laisvėn po daugybės metų prarastų, 
Sutiko savo močią ji prie pardės ant suolų.

Ir jos kartu gyveno, gartu vogė, kartu gėrė, 
Blatnoji Justė smegenis savas visai pragėrė. 
Padarė bezpredielą – ėmė vogti iš savų, 
Suspardė Justę palei tvorą daug piktų mergų.

Razborkės tos rajonskos nuskambėjo nemenkai, 
Suspardė Justę mergos tarsi silkę negyvai. 
Ir baigėsi blatnosios Justės kelias nešvarus, 
Kas kaltas – galbūt ji? O gal likimas toks žiaurus?

Raudojo močia kapinėse, nešdavo gėles 
Pavogtas, kapą puošdavo ir kaltino save. 
Nustojo gerti, vogti metė, nors ir ne laiku –
Nebeprikelsi tu dukros savosios iš kapų.