rytas toks
alyvos žydinčios
rodosi dvokia
užkabino
ant nugaros kuprą
liepė nešt
per nelygų grindinį
griūvančio
gyvenimo pasakų miesto
kurį dergia
ne tik balandžiai rajūnai
tik neaiškinkit
myli mylintį
klosto šiltai
širdimi kitą klostantį
tepa juoda neapykanta
duonos sudžiūvusią riekę
kad net kąsnio nuryt nesinori
pasakysit
nebūna nepelnytai nieko

klausiu jūsų visų
tai kodėl upės pavasarį
šitaip pasrūva?