mes...
Mes kuriam žemėj rojų,
Tačiau vis gaunas pragaras,
Hiena ryja vyrus, moteris
Nuo ryto iki vakaro.
O koks baisus jos apetitas,
Nasrai vislaik pražioti,
Ir nebėra tos rankos,
Kuri nukirstų galvą šiai besotei.
Nepagailės nei seno, jauno,
Nei kūdikio nekalto,
Nes priemonių toks arsenalas,
Kada pasaulį hiena tvarko.
Kas mes tokie, iš kur męs,
Kam reikalinga ši drama,
Nejaugi gimėme tik tam,
Kad būtų tokia pabaiga.
Po amžių sluoksniais palaidota tiesa,
Vien tik hipotezių klampynės,
Ir slenka minios be tiesos,
Su netiesos grandinėm.
Tačiau vis tiek turiu vilties,
Kad aš ne vergas aplinkybių,
Ir jokia hiena nebaisi,
Kada tiki minties galybe.