Pusnynuos glūdi šalčio paslaptis?
kas laiko tobulybę gamtoj apsakys?
kai niaukiasi dangus, krenta naktis –
siela tyros tos paslapties neatlaikys...
šaltis atbėga... kur jisai pradingsta,
kai laša nuo stogų varveklių nosys?
kodėl pūgoj dažnai širdis aprimsta,
o tyloje lyg šnabžda kažkas, kosti...
taip išbučiuoja raudonai mūs žandus,
dar gnybteli už nosies ar ausų,
betgi laimingas – ne dantis sukandęs,
nes tik Jame, su Juo visur esu.