Savęsp: 15. fragmentai
Tas pats laikas žmoguje atrodo kitaip negu laikrodžiuose. Laikrodžiuose jis nemoka kitaip net pajudėti: tik – tak, tik – tak ir tik tiek. O žmoguje? Čia jis kur kas įvairesnis, spalvingesnis ir netgi kantresnis. Sunkiai suvokiu, kaip reikia ilgame kelyje išbūti, kad vaizdas, nekeisdamas savęs, išliktų toks, kaip tada. Nupieštas ant popieriaus ar, tarkim, išaustas drobėje, jis, prarasdamas tapatybę, mainosi, keičiasi kur kas greičiau. Nenorėjau, kad Ją taip greitai pamatyčiau, bet burnai atrodė kitaip. Ji žiojosi taip, kad ir man rūpėjo, su kuo ji.
– Matai? – išgirstu.
– Ką?
– Ką! Ką! Klausiu, ar matai tą pypliuką. Sakyčiau, tėvo sūnus. Žiema. Šalta. O jis arčiau jo, negu motinos, – pasakė Astė ir atsidususi: – Žmonės pamato, išgirsta, suspėja ir ten, ir šen, o mudu iš Savęspi neišeinam. Tu tik pažiūrėk! – ragino.
– Taigi matai, kad žiūriu.
Nuotrauka sena. Prieškario laikų. Joje gili žiema su baltai baltai apšerkšnijusiais medžiais. Visoje nuotraukoje dvi spalvos – juoda ir balta. Ir jokios kitos. Senos nuotraukos nemėgsta būti spalvingos. Ir aš jau buvau girdėjęs, kaip Karilė:
– Dieve, kokios gražios tos senos nuotraukos. Ir žmonės tokie išdidūs! Kodėl dabar viskas taip supaprastinta ir suprastinta? Kodėl?
– Gražus žiemos vaizdas. Vien tvora ko verta! Nekalbu jau apie šiltus žmones prie jos. Patinka nespalvotos nuotraukos, – pritarė jai Klevas.
Įdomu atsiminti ir kitas nuomones ar įspūdžius, paliktus žiūrovų prie senos nuotraukos. Nemanau, kad tai buvo sunku, tačiau sieloje vėl išgirdau Astę.
– Man labai gera piešti. Tačiau kai piešiu iš nuotraukos, tiesiog stulbinančiai gera. Pieščiau ir pieščiau.
Su Aste mudu susižinojome irgi kažkaip neįprastai. Jau seniai jaučiau, kad kažkur šalia, visai netoli manęs ar net manyje (Savęspi) gyvena Astė. Ypatingai šis jausmas pasireikšdavo, kuomet mėgindavau iš savęs išpoteriauti kuriamo eilėraščio eilutę ar posmelį. Taip atsitiko ir Visų Šventųjų naktį.
– Vėl tu čia, Aste? – pirmą kartą pavadinau ją vardu.
– Ha, ha, ha! – skardžiai, laimingai nusijuokė moters balsas. –Taip ir žinojau, kad būtinai įspėsi mano vardą. Taip, Pelėda, mano vardas Astė. O dabar... Sunkiai beįsivaizduoji, ko paprašysiu,
Suklusau, užspaudęs kvėpavimą, ir laukiau, kas „dabar". Tylos pauzė dusino, smaugė ir vis dėlto išgirdau jos tylų kaip šnabždesį prašymą:
– Nupiešk, Pelėda, mane.
– Negi nežinai, kad nemoku piešti?
– Kokią nupieši, tokia ir ateisiu pas tave. Labai prašau – nupiešk...
Ši valanda dabar irgi visai artima ir ji netolsta, tačiau, deja, deja, ne ką galiu pasakyti, iš kur atsirado drąsos imtis tokios užduoties, kuomet padoresne rašysena nesugebu parašyti net žodžio. Rašysena tokia, kad apsaugok nuo jos net ir mano priešus. Numanau, kad vis dar nematoma Astė pati įdavė į ranką pieštuką ir paklojo prieš nosį popieriaus lapą. Tą patį, ant kurio jau buvau parašęs išpoteriaujamo eilėraščio kelias eilutes.
Mano tiesa nedidelė –
Gyventi reikia žmoniškai ir... tik.
Kaip aš tavim,
Ir tu tikėk manim,
Būk sąžiningas mintyse ir žody.
Lape eilutės užėmė nedaug vietos, atsirasti piešiniui netrukdė, bet regėjosi, kad tuščias lapas jam geriau pritiks. Ieškojau tuščio, tačiau kažkodėl kitaip manė Astė ir jos įtaiga buvo stipri – teko priglausti pieštuko smaigalį prie popieriaus lapo su jame parašytu eilėraščio posmu. Greit vietoje galvos atsirado apskritimėlis, kurioje talpinau akis, lūpas, nosį. Viršutinę apskritimo dalį „pabrūkšniavau“ plaukais. Aš ir pats, aštuonių dešimties metų senis, nenorėčiau turėti tokios galvos ir man neįsivaizduojama, kaip tai galėjusi iškęsti Astė. Ryžtingai padėjau pieštuką:
– Ne, Aste. Negaliu. Nemoku piešti. Nepyk.
– Skauda! – sudejavo nupieštomis lūpomis.
– Bet...
– Skauda, baik darbą, Pelėda. (Tuomet ji mane vadino Pelėda).
Žagtelėjau iš nuostabos, nes nebuvo abejonės, kad piešinyje atsirado gyvybė ir... ir, kaip sako liudininkai, tuomet teištariau: o Dieve, tebūna tik šviesa, tik šviesa, tik... Pats gi dabar taip mielai man skambančios frazės neatsiminiau. Ir taip atsitikę, kai visi Lietuvos laikrodžiai skambino vidurnaktį, išlydėdami į kelionę Spalį ir sutikdami Lapkritį.
– O metai? Kokie tai metai, – neiškentė kantriai tylėjusi Pro, bet tuoj pat suvokė, kad klausti nereikėję, nes, pasak jos, tokus dalykus protingiausia sužinoti iš Inter'os.
– Aš dar nebaigiau, Pro, nes, atsiprašau, gerklė kaip tuomet užsikimšo ar užsismaugė. Tai buvo 2007 metų Visų Šventųjų naktį.
– Būtent, – neiškarto supratau, kodėl tokia žinia nudžiugino Pro ir ji puolėsi kartoti: būtent, būtent...