Šio principo laikydamiesi KGB organai mane trypia ir per visą žiniasklaidą kokia tik yra. Taip daro dar nuo sovietų metų, tik tada trypimo per žiniasklaidą pajusdavau daug mažiau. Šio trypimo, psichologinio dorojimosi, principą pajutau, kai išėjo iš spaudos Jono Mačiukevičiaus eilėraščių knygelė pavadinimu ,,Apie tave ir tau“ – tada šios knygelės egzempliorių mano bute vienąkart paslaptingu būdu atsirado labai daug. (Pastebėdavau, kad kažkas, aišku KGB, įeidinėja į mano butą kai jame nieko nebūna.). Manęs trypimą per žiniasklaidą, tyčiojimąsi, net ir gąsdinimą, kalbėjimą apie mane ir man, girdėdavau ir matydavau visus metus nuo to laiko iki dabar – ypač per radiją ir televiziją, taip pat ir spaudoje. Pavyzdžiui, mano antisovietinio ir antikėgėbistinio eilėraščio ,,Man patinka“ (kai kuriuos jo mašinraštinius egzempliorius buvau pavadinęs ,,Yra taip“) atgarsius televizijoje mačiau ir girdėjau dar net 2011 metais. (Jį parašiau 1986 metais). Bet daugiausiai keršijo už antikėgėbistinį eilėraštį [VSK] ,,Organai“ (jį platinau mašinraščiu), kurį parašiau 1986 ar 1987 metais neapsikęsdamas KGB sekimo, nes matydavau, kad mane seka net ir gatvėje ir niekad nebuvo abejonių kad tai KGB. Manęs trypimas, visko, kuo gyvenau atkartojimas per žiniasklaidą, net panašiųjų į mane rodymas, vyko nepaprastai plačiai. Neatsitiktinai KGB, per atstumą (nežinau iš kur) svaidydami man į galvą žodžius, ne kartą pasakė, kad aš ,,tarprespublikinis“ – t. y. trypiamas ,,tarprespublikiniu“ mastu, kuo daugsyk neginčijamai įsitikinau. Labiausiai todėl labai daug laiko žiniasklaidos nei klausiau, nei žiūrėjau, nes kai tik į ją įlįsdavau, tuoj, kokiu nors aspektu, rasdavau joje save – siejimą su mano asmeniu, kalbėjimą apie mane ir man užuominomis, aliuzijomis, citatėlėmis iš mano artikuliacijos, kalbėjimą žodžiais, kurie primindavo mano gyvenimą – buvusį ir esamą.
 
2012 m.