Manai, įeisi ir išeisi nesudrumstus? 
Gyvieji vandenys suplėšę neša ižą,
Neklusniai tyška iš varveklių kumščių,
Kai džiaugsmo giesmės virtinėmis grįžta.
Ar čia ne tu, sparnuota mano meile,
Praplėšus pumpurą, atgniaužus kietą sėklą?
Suglostai dygų pikto ežio kailį,
Sijoji mišinį: čia viskas, o čia – niekas.
Kaip aš suprasčiau, jog esi vienintelė
Svaigi akimirka, kuri nesikartoja?
Iš it gausybės rago plūsta mintys.
Argi pavasaris toks pat pasikartoja?
Taip, tu – pavasaris, bet ne pasaulio. Mano.
Atsagstęs prigimtį, išskleidęs pačią esmę.
Karšta lava iš ilgesio vulkano.
Bandau pavyti, ne tave išmesti.
Dangus įduoda naujo džiaugsmo spindulį
Tiktai todėl, kad skaisčią būtį primena.
Viršūnėj supas pilnas senas inkilas.
Reinkarnuojuos. Nesvarbu, kad kirminu.