Savęsp: 14. fragmentai

   Jau kuris laikas, kai kompiuterio ekranas dar vis tuščias, šviečia stačiakampiu kaip krepšinio aikštelė. Atrodytų užmiršta, nereikalinga, bet ar  iš tiesų užmiršta? O juolab ar nereikalinga? Spoksau į jį ir jaučiu, kad norisi irgi nusileisti giliau ir iš ten pašaukti, parašyti ar kitaip duoti žinią: ak, kaip tylu, ramu, kaip gera pasaulyje. Ir tuo pat  metu: kažin, ar sugebėčiau taip pasijausti, užgesinęs šviesos  kvadratą. Juolab kad savaime žinau: ot, paspausk. Pranuci, klavišą ir pasaulis atgys, subanguos, sujudės.
   Bet ar reikia, a?  Ar reikia, jeigu galiu elgtis kaip patinka, atsiliepiu abejone. O ekranas baltas kaip sniegas. Nė vienos dėmelės ant jo. Ir, žinoma,  ne pirmą kartą jį tokį matau. Ne kartą, pasnūduriavęs prieš jį kėdėje, netgi užmigdavau kietesniu miegeliu, o paskui nemokėdavau suprasi, ar tai, ką regėjau, ką  sužinojau –  iš sapno ar iš ekrano.
  Šįkart toks nutikimas negrėsė, nes jau kelinta diena, kai įsišvietęs Vandenio žvaigždynas. Įdomus jis man, įpratau  net parodyti, kai į savo žvaigždyną. Panašiai kaip tėvynę, kaip gimtinę. Gal taip ir todėl, kad iki šiol nesugebu atsikratyti supratimu, kad jis man labiausiai jautrus, paveikus būtent  tuo metu, kai popiežiaus Grigaliaus XIII kalendorius verčia laiką, sutalpintą tarp sausio mėnesio dvidešimt  pirmosios ir vasario mėnesio devynioliktosios dienų. Taip ir šiemet. Aš pradžiugau, atrodė, kad paaugau, atjaunėjau. Tačiau  savo  nuostatos  neišsižadėjo  ir Pro. Šiemet  ji irgi, kaip ir kiek  pamenu, mano Vandenį pasitiko, kalbėdama man priekaištus.
  – Baik niekus taukšti! Sakiau gi, o dabar jau ir cituoju, įsidėmėk, cituoju: geriausiai Lietuvoje Vandenio  žvaigždynas matomas neaukštai viršum horizonto spalio–lapkričio mėnesiais..
  – Cituoji? Ką cituoji? Poe?
  –  Ne Poe. Ji su tavimi irgi  į tą  pačią dūdą pučia. Netiki? –  dar paklausė ir tuoj pamačiau, kaip greitai, it  mygtuko spragtelėjimas į kompiuterio ekraną įtekėjo   Vandenio žvaigždyno paveikslas: girdi, taip ir taip,  Pro  teisi. Esą, nusiramink, Pranuci, ir nekvaršink net  ir  sau galvos..
   Žvaigždynas, o  koks blausus, galvojau,  aptemęs, drumzlinas Taigi vakaras. Lyginat su įsišvietusiu kompiuterio ekranu, taigi pavakarė, vakaras. Įtekėjo  ir... Ir faktas, kad ekrano  šviesa  pritemo. Ir  vis dėlto...
  – Tikiuosi, neužmiršai skaityti. O kad  akiniai reikalingi, tai prašau. Betgi ir jie ant nosies pakabinti.
  – Tu supykusi?  Tu pikta. Pro.
  – Dar  nelabai... Jaučiu, kad dar laiko bus. Dar į talką ir   Poe suspės ateiti
  – Bet ar pati  supranti, ką šneki? Ką rodai?
  – Ne, ar, ne  aš, ne aš...
  – Ne tu, ne tu, ne  tu... Tačiau, Pro, pabūk paslaugi ir padėk man surasti Sodininko  nuotrauką, kurią jis patalpino  savo puslapyje  ir apie kurias man vėliau rašė...
  –  Nori, kad  atsiminčiau, ką  rašo..
  – Na,  atsiminti  nereikia.. Tuomet  jau  aš pats  perskaitysiu. Tau  tik  klausytis  reikės
   Ir tuomet pamačiau, kaip pritemusio ekrano vietą užėmė gyvenimas. Pasąmonėje mirktelėjo: kažin, ar ir tai  matant galima teigi, kad gera vieta tuščia nebūna, pamaniau ir žinojau, kad surandu tai, ko man labai reikia. Surasiu Astę. Kaip tada... Taip, taip, žinojau, nes kaip tada tarp kitų nuotraukų, pamačiau ir užmirštą  Jo, Sodininko, paveiksliuką. Oi, atsiprašau!. Jis netgi nepamirštas. Jį atsimindavau neretai ir visuomet taip, lyg  būtų užrašytas kaip sapnas. Atsimeni, bet greitai  išnyksta, kad kitą kartą ir vėl galima būtų pasapnuoti. Ir taip daug kartų. Daug.
     Žiūrėjau į Pro (prozą) ir kalbėjau, prašiau, tikėjau.
  – Kad ir ko klausčiau Astės, būk gerutė kaip tyla, kaip angelas, būk taip, tartum tavęs nebūtų. Nes, pirma, Astės balsas labai panašus į tavo, o, antra, būk atidi. 
  – Man tai malonumas. Ačiū, – pasakė Pro ir pasitraukė toliau.
Pelėda