Esame XX amžiaus pačioje pabaigoje. Paminėsiu vieną stebuklą, kuris šiuo laiku jau buvo išrastas ir man taikomas. Tai minčių sekimas ir jų pakartojimas mano paties galvoje. Šį stebuklą, jeigu jį galima pavadinti stebuklu, man taikė jau seniai ir ikitol, daug metų ikitol.
Štai išėjau iš darbo, eisiu namo, prieš tai dar užsukdamas į senamiestį. Ir vos man išėjus iš darbovietės įjungia mano minčių atkartojimą daug garsesnį, negu darbe. Aš mintyse pats sau pasakau ,,Eisiu į miestą“ ir pradeda galvoje kartoti ,,Į miestą, į miestą, į miestą, į miestą...“. Kokį mintyse žodį aš beištarčiau, tokį ima kartoti. Man pikta dar ir dėl to, kad štai nevalingai pasakau jiems ką veiksiu, štai pasakiau, kad eisiu į miestą. O tai galima pavaizduoti, kad aš jiems raportuoju savo planus, palaikau su jais, savo priešais, bendradarbiavimo ryšį. Negana to, sutinku daug neatsitiktinių žmonių. Jų sutiksiu ir mieste, o jeigu mintimis nebūčiau pasakęs, kad eisiu į miestą, gal neatsitiktinių žmonių nebūtų mano kelyje. Neatsitiktinai sutiktieji irgi daug vargina, ir labai nervina. Suerzina tiesiog iki pasišlykštėjimo.
O negalvoti nepajėgiu. Žodžiai patys mintyse užgimsta. Kaip man nuo to gelbėtis! Jų paprašau, kad baigtų kartoti žodžius mano galvoje, jau gana mane ėsti, jau seniai jaučiuosi suėstas.. Bet į jokius mano prašymus neatsižvelgia ir vis tiek transliuoja į galvą mano paties žodžius. Kartą man kilo mintis juos iškeikti necenzūruotais žodžiais, ką netrukus ir padariau. Vos man nusikeikus, jie kalbėjimą išjungė ir sako man ,,Nutilai!“. Aš vėl juos iškeikiau, jie vėl sako man ,,Nutilai!“.
Bet kas iš to – praėjus kelioms minutėms jie vėl įjungia kartojimą. Aš vėl jiems pasiunčiau ,,gražių“ keiksmažodžių, su aiškiu adresavimu gaujelei – tiems, kurie mano mintis seka ir kalbėjimą man į galvą transliuoja. Bet menkas tai pasirodė ginklas, kalbėjimo mašiną nustelbiantis tik kelioms minutėms. Ilgiau juo naudotis nebuvo naudinga.
 
Vilniuje, 2013 m.