Pavargau. Be žodžių – nuo minčių.
Snaigės krenta, krenta baltu liūdesiu.
Žiemos vėją rankomis liečiu –
Ak, šiaury, galbūt mane užgrūdinsi?
 
Ledo gniaužtais spausk, suspausk stipriau –
Te širdis man akmeniu pavirsta,
Te į kraują šaltis įsibraus,
Te pradingsta jausmas mano pirštuos.
 
O po to... Po to tegul kas bus –
Statula bereikšmį turi veidą...
Pusnyse stovėsiu, vėtros pūs –
Mano tuščią žvilgsnį gal palaidos.
 
Gal palaidos tai, ko neturiu,
Netekau seniai, dabar ir vakar.
Kryžkelėj prie užsnigtų kelių
Nematau aš net menkiausio tako.
 
Pavargau. Todėl dabar lieku
Tik vėsa, o ne šiltu ugniakuru...
.................................................................................
 
Kelias mano mintys iš sniegų,
Lyg vaiduokliai klaidžioja kas vakarą...