Košmaras

Gaižus graudulys kažkoks:
        Rankos, kojos lyg pančiuos,
Bijau, pamatys, prišoks,
Rodos, gyvą sukandžios.
 
Tamsus kambarys, viena.
        Lubos, sienos pablūdo,
Sugriebs ir niekins mane
Nuodėmių amplitudėm.
 
Paklydus savuos namuos,
        Ieškau lango ar durų.
Iš džiaugsmo baimė šnopuos,
Sapnui šakėm įdūrus.
 
– Nereikia! – šaukiu, – jau man
        Lobių, radinio aukso.
Įspraudžia kažkas gerklėn
Raudą, žnyplėm suspaustą.
 
Nuo kaklo rožančių jau
        Juodos letenos lupa,
Kvėpuot negaliu, bijau,
Maldą trupina lūpos.
 
Praskysta tamsa staiga,
        Klaikų sapną sutramdo.
Išglosto šilta ranka,
Siaubas sprunka pro langą.
 
Košmaras tikrai negrįš,
         Išsiliejo it raugas.
Mėnulis vartys akis
Ir lig ryto pasaugos.
sada