Prisėdau prie interneto. Įžiebtas ekranas tuščias, tačiau žinau, suprantu, kokia gausi būties  įvairovė savo  atspindžiais sutilpusi nedidelės apimties konstrukcijoje. Plauk, eik, skrisk, neatsikeldamas nuo kėdės, nepravėręs būsto  durų, keliauk į kosmosą ir kosmosu, sveikinkis su mirusiais, susitikinėk su gyvais, net ir su pačiu savimi, koks tu vakar, po vakar, koks prieš metus ir daug metų. Tik nepatingėki, tik būk paklusnus ir elkis kaip paliepia Instrukcija, kad baltas tuščias ekranas užsipildytų tokios Esaties atspindžiais. Atrodytų, argi galėtų būti kitaip? Tačiau irgi  žinau, kad būna (ir yra) netgi labai ne taip – pasilieki nerangus, išmestas iš  veiklos, iš veiksmo ir nereikalingas. Sau – irgi. Tačiau šį kartą  mano būsena keitėsi: pasijaučiau taip, lyg kažkas manyje meistravo, kažkas naršė ir dabar taikosi įžiebti ekraną. Pro (Proza), buvusi šalia, irgi pajautė, kad esu judresnis ir –  bent  kol  kas – kėdėje neužsnūsiu.
  – Bandysim? – klausdama  prašneko ir sakė: – Būtų smagu, jeigu pasisektų. Užrašai iš Savęsp visuomet vertingesni, šiltesni, negu gavus juos  dairantis po žvaigždes.
  – Ką girdžiu!.. It Poe (Poezija) tavo burna kalbėtų, – smagu  buvo pasijausti judresniam.
  – Burna, Pranuci, mano. Bet kalbu apie tai, ką ir su Poe neretai pasikalbame.
  – O su manimi? Kodėl su manimi – ne? Kuo prasikaltęs, kad tartum atbaidytos.
  – Ne atbaidytos. Tačiau kalbėti, net mąstyti apie  Savęsp – reikalas subtilus. Kol jis pats savyje nesubręsta, nesusitupi, tuščias darbas jį šaukti. Taip, taip,  tuščias darbas jį šaukti ar kitaip niukinti. Reikia gilesnio, tirštesnio supratimo. Reikia ne tik gaidžių giedojimų.  Ir štai regis, kad  dabar  išgirstu, kaip atsikosėja Ispanija.
  
   – Atsikosėja, sakai, Pro? – žvilgterėjau į redaktorę, kurios paprastai taip nevadiniu, vis Pro ir Pro. Ji dėl to nepyksta, o savo bičiulę ir bendražygę poeziją irgi įniko vadinti Poe. Man tai irgi  smagu. Ir kada susieiname į  trijulę, tai vienas  kito kitaip nepašaukiame – tik Pro, Poe ir Pranucu. Taip ir dabar.
 – Atsikosėja, sakai, Pro?.. Galbūt,  galbūt.  Tačiau žvilgterėk aukščiau  – viršum galvos Vandenis su ąsočiu. Nepraeina nepasisveikinęs.  Kai jis ten, tuomet ir  Savęsp suklūsta. Be kalendoriaus jį jaučiu.
  – Laikas pagaliau jam ne tik suklusti. Kol jis tik šitaip, pradedi manyti: o visgi niekam tikę esame. Taip ir neįveikiame jo, taip ir nesugebame užrašyti.  Poe, beje, taip pat. Užrašai labiau panašūs į  juodraščius,  kurių ir redaktoriai dažnai neįveikia.

Štai ji, Savęspi!
Žodynas neužmiršęs  jos..
Nors iš toli atėjus –  iš toliau nei raidė
Ji  man kaip didelė šalis. Valstybė
Gyventi kur įkėlė Dievas ir lopšys.

 – Ir vis dėlto, redaktoriau, kuomet žvaigždynu   pasirodo Vandenis su ąsočiu, patikėk, kad  Pranuco  galvoje prašviesėja, – net nešyptelėjęs patikinau Pro. O mintyse dūmojau: ak, mieloji drauge, jeigu ne tu, jeigu ne Poe,  jeigu ne Savęsp, ką veikčiau, a? Kur ir kuo  būčiau be jūsų? Ne taip svarbu, kaip atrodo mano užrašai; svarbiau pats jų atsiradimo procesas, svarbiau per jį atsiradęs  pojūtis, nuojauta, kad yra pasaulis, kuris ne toks, kad galėtum nuskristi raketa ar nuvažiuoti radijo karieta. Yra, yra, yra... Jis  toks, kad lyg čia pat, lyg nešiotum jį, tačiau tuo pat  kartu jis didelis, neaprėpiamas, kartu su būtu, esamu ir būsimu laikais. Yra, yra, yra tokia  būtis... O tai, kad pradedi  suvokti tokią ją esančią,  argi reikia jaudintis ar  kažkaip kitaip reaguoti, elgtis. O kad Ispanija  „atsikosėja“, tai irgi, reik manyti, kad per lopšį.

Pro tyli. Ir dar tyli. O paskui padeklamuoja.

Užsnigo sniegas.
Dar  maniau,
Kad žilas plaukas šitaip sninga.
Tiek daug prisnigo virš galvos,
Kad,  regisi,
ne –
     iš –
         si –
             kap –
                    sty –
                          siu.

Aš kapanojuosi,
bet virš galvos
vis sninga, sninga, snin...

  – Poe kažkur, o be jos neapsieiname. Kita  vertus, tai irgi  neatrodo tiesa, kad ji kažkur, kai aš ją deklamuoju. Todėl ir aš tariu: yra, yra, yra tokia  būtis, kai ji ir kažkur, ir čia. – Pasakė Pro ir prikergė: – Gerai, kad ir Dievas trejybę myli.  
  – Tačiau prošvaisčių mūsų užrašuose nesimato,  pasakiau jam, – bet tai ne menkniekis. Kol šitaip, kol supranti, kad taip neturėtų būti, tol ir lauki, kad ir  Vandenio, tikėdamasis, jog neužmirš, kad  įkvėps, paduos uzboną iš jo gurkštelėti.