balta sienų spalva
atspindi tavo juodą skausmą...
jis šliaužia sienom aimana tylia
kvėpuodamas veidan
banguodamas šlapia pagalve
kaktą nusėdamas lipnia rasa...

nagai susminga į suspaustą delną...
ant lūpų kraujo lašas
tiktai akys klaus
ieškodamos akių manų nebyliai
ar ši kančia siųsta dangaus?
nejaugi kelio galas?
žinodamos – atsakymo negaus...
-----------------
renku tą skausmą po truputį
iš tų, kuriems tikrai skaudėjo
kas dar norėjo tiktai būti
ir nors kentėjo, bet vilties turėjo
kad dar šiek tiek
kad dar truputį
likimas tars taip lauktą – „būti“...
----------------
surinksiu tavo kančią saujon
pavėjui paleisiu
palinkusi artyn
pagalvę šlapią pakedensiu
nubrauksiu drėgną sruogą nuo kaktos –
giedrėja skausmo veidas
nuo gerumu pagirdytos šviesos...

esu šalia...
padėsiu vėsią ranką
tau ant sumenkusio peties
ir sukalbėjusi paguodos maldą
suteiksiu palengvėjimą minties –
net ši kančia nebuvo be prasmės...
---------------------------------------------
visi kasdien artėjam linkui nebūties...
joje brangiausių sielos amžiams susilies