Žiemos keliais – slidžiais ir pavojingais –
Keliauti ruošiamės ir erzinam likimą.
Ilgai tamsu ir dangūs kąsniais drimba.
Ar besugrįšim? Dievas vienas žino.
Koks didis tikslas verčia mus keliauti?
Pusnėtos pakelės – pagunda čia atgulti.
Deja, bet turime vienut vienutę kliautį
Likt namuose. Aš ne tvora, tik stulpas.
Bandau pririšt, stveriu į šiltą glėbį,
Tačiau girdžiu, kad durys užsidaro.
Pasilieku su viltimi ilgėtis,
Nes keliuose nepasibaigęs karas.
Ir kuo didesnis žygis į pasaulį,
Giliau tuo baimė į mintis įsminga.
Gal niekur neikim ir prabūkim saugiai?
Nors dust glėby taipogi pavojinga...