Nuo kartėlio skaudaus springsta liūdnos akivarų akys,
Dūsta juodas dangus, susagstytas žvaigždžių sagomis.
Aklas paukščių piemuo pilnaty  savo sielos netekęs
Liauna gluosnio šaka bando laiką atgal atvaryt...
 
Bet vėjarodė rodo, kad vėjas visad tik iš šiaurės
Ir iš šiaurės lapus pirmučiausia nuskabo šalna.
Saulė nyksta rūke, tu iš paskos be tikslo keliauji,
Tik nuo pirštų nusprūsta į upę liaunutė šaka.
 
Nebeliko ir laiko, ir žodžio menkiausio neliko,
Išsiplėšk iš dangaus vieną sagą ryškiausios žvaigždės.
Įsidėjęs kišenėn nešiok, kol sudils lyg skatikas,
Bet sutikus kitapus mane atmintim sužibės.
 
Lyg į šviesą drugiai suplasnos prie žaliuojančio gluosnio –
Su šaknim įsikibo pakrantėn liaunutė šaka.
Neišgirsi paguodos – nemokė gyvenimas guosti,
Juk pati išgyveno atskilus vytelė silpna.
 
Nežinau, ar mokėsi, norėsi dar piemeniu būti
Ir po dangų ganyt paukščių tako žvaigždes.
Kojas upėn sumerkę mes gluosniais nubuskim,
O srovė lapų ašaras tyliai nuneš...