Kaip aš lipu į savo kalnus,
Ogi iš lėto, palengva,
Ir vis dairaus iškėlus galvą,
Kur tų viršūnių pabaiga.
 
O jas įveikus, keistas jausmas,
Kad noris kilti dar aukščiau,
Tenai, kur skraido laisvas paukštis,
Tad pakylėk mane, brolau.
 
Ak tie troškimai begaliniai,
Ak ta širdis, nenuorama mana,
Įkvėpus oro sklidiną krūtinę,
Aš vėl kopiu į savo kalnus palengva.