Kai užaugsiu...
Aiškina tėvams Mildutė,
Kuo jinai norėtų būti.
Žinoma – žymi artistė...
Dar aš būsiu ir taksistė.
Ir vaikus mokinsiu klasėj,
Laikraščius žmonėms atnešiu...
O jei gydyti mokėsiu,
Tai visiems pasveikt padėsiu...
Tėtis šypsosi, didžiuojas...
Bet mamytė abejoja –
Tiek darbų, miela dukryte,
Nesuspėsi padaryti...
Bet Mildutė trepsi kojom,
Ji visai kitaip galvoja –
Aš kas dieną darbą keisiu
Ir tikrai visur nueisiu!
Dar aš dirbsiu kai kada
Zoologijos sode!
O gal nuosavą turėsiu...
Žvėrelius ten prižiūrėsiu...
***
Ir sūnaus Jonuko klausia –
Kuo tu būsi, kai užaugsi?
Sufleruoja jam tėvelis –
Prezidentas bus sūnelis!
Būsi tu tada galingas,
Visai šaliai reikalingas!
– Ne! Juo būti negalėsiu,
Nes kariauti nemokėsiu...
Net kieme nesusigaudau,
Kai su sniego gniūžtėm šaudo –
Kas? Su kuo? Kodėl kovoja?..
O tikri karai? Dėl ko jie???
Ir tada nedrąsiai taria –
Būsiu tas, kur žemę aria...
Traktorių laukuos vairuosiu,
O vairuodamas dainuosiu!
Prezidentai kai kariauja,
Žemėje vaikai badauja...
Užauginsiu aš duonelės...
Kad visiems būt iki valiai!