Savęsp: 12. fragmentai
Poe – ne angelas
ir nuoširdu,
kad į save nerodo juo.
Kur pažiūrėk – beveik visur yra:
ateina, pakalba,
po visą lopšį neršia,
grimasų tūkstančius išmokusi,
ir būna, kai paslėpusi save,
nelyg po veidrodį (ar bent po sceną)
nešioja savimi parūpusią personą
ir supranti, kad jos tuomet – nėra.
Anąkart, žiū,
sustojo prieš mane:
– Esu Francisco Franco, – tarė. –
Kaip tu dabar,
ir aš kadaise lopšyje,
tačiau, deja, tai būtas laikas.
– Betgi... betgi dabar esi, matau.
– Atostogauju, kai pavargęs ir miegu,
o akyse sapnų nebūna,
o šiaipgi visąlaik kare, kare, kare.
Bet ji, Ispanija, dėlto tiktai aukščiau
kaip ir fašizmas.
– Kai šitaip sąžiningai rodai į save,
Ne ką, žmogau, bepasakysiu.
– Tikrai ne ką, – nusijuokė man pašnekovas
Ir žiū: ogi Poe sušvito kaip aušra,
iš prieš akis sustojusio Franco.
– Nebark manęs, – pasakė ji, –
anądien klausei, kodėl Dievas verkia.
Prisiminiau Ispaniją ir aš.
Franco prisiminiau –
kol lopšyje, kol be žmogaus,
gyveno be fašizmo.
Lopšy – visi tarp lygių lygūs ir laisvi –
ir Hitleris, ir Stalinas, ir Musolinis...
O kas toliau? O kas po jo?
Kaip lopšio studijų
atėjusiam į žmogų neužmiršti?
Redaktorius:
– O pasakyta: jei mes laimėsim čia, laimėsim visur.
– Kur ČIA?
– Ispanijos pilietiniame. O toliau jis, taigi Robertas Džordanas, taip:
Pasaulis puikus ir verta dėl jo pakovoti, ir man labai apmaudu jį palikti.