nebežinau, ar verta,
ar pajėgsiu...
sugrįžt...  
pasukt atgal jau pramintu taku,
ištraukt jausmus iš aklino pavėsio,
kur aistros ilsis po praūžusių audrų...

žadėjau sau –
daugiau jau niekad nevartysiu
to fotografijų albumo,
kur abu
savęs dalelę po truputį dėjom
ir jis vadinosi – „kartu“...

žinau, jaučiu,
kad niekad negalėsiu
stabdyti šuoliais lekiančių minčių
atgal...
ten, kur žvaigždės rusena priblėsę,
kur skraido mano angelas
su pamuštu sparnu...

tik vienu... nes antru plasnojai tu...
todėl ir kilome,
nes susikibę,
nes kartu!
... aš dar ilgai save apgaudinėjau,
kad skrist galėčiau ir vienu sparnu...
------------------------------
žinau, jaučiu,
aš išdidumui nusidėjau,
nes tyliai pripažįstu – negaliu...