Iš vaikystės ataidi traukiniai...
Toks aiškus ratų bildėjimas bėgiais.
 Jis būdavo taip arti,
kad naktimis net negirdėdavau...
Taip ir bėgo gyvenimas
šalia bėgių,
šalia mažos stotelės,
kurioje gyveno ir dirbo žmonės.
O pro šalį lėkė
 šaldytuvų sąstatai,
keleivių pilni vagonai,
dažnai stojo prasilenkimui...
 
Ir kaimynai lenkėsi vieni su kitais –
ir gyvenimui...
Vaikus augino,
vasarų vargus vargo,
žiemų pusnis braidė,
su metais rudenėjo, brendo,
ir po vieną išėjo
horizonto link,
šaukiami senojo geležinkelio...
 
Dabar tik retkarčiais prazvimbia
vienišas keleivinis,
liko apleistas peronas
ir stotelės tik pavadinimas...
O kaime naktimis jau girdėdavau
traukinio bildesį
pranašaujantį rytdienos „ pagadą“...
 
Geležinis kelias šaukė pirmyn
į neatrastus tolius...
Stebiuosi kaip toli jau nuėjau,
tebūnie ir kitokiais keliais...
Ir kiek daug jau aplenkiau sutiktųjų...
Tik visada, kaip paralelė,  man bus
geležinkelio bėgiai
ir gyvenimas.