naktis užbūrė spindinčias pusnis
ir liūdesio pripildė mėnesieną
o už medinės tėviškės tvoros
tamsi pušų kolona tarsi siena
nemik dar debesie pakolei snigs 
ir kol sklaidysime lapus palėpės knygų
užkimus pilnatis danguj pakibs
o žvaigždės žais nakty dangaus dalybas
kažkas šunis išbundins aršiai los
išskaidyta tyla pasklis po kiemą
vėl rūpestis tau veidą išvagos
kai žvelgs langan bežadė mėnesiena
norėsis verkti nežinia dėl ko
ir spaus vėl smilkinius sugrubę pirštai
žinosi vėjo aidas pakartos
tokioj nakty po vieną nieks nemiršta