Žodžių jūra atslūgo.
Plyti plačios ir seklios neišsakomo jausmo lagūnos,
O mes džiūstam kas sau,
Užsidarę į atskiras kriaukles.
Drungnas būvis seniai,
Kai nėra anei linksma, nei liūdna,
Tik nuo stygiaus esmės
Odos pertekliuj raukšlė po raukšlės.
Bus vėl potvynis? Ne.
Pilnatis nepakels karsto dangčio,
Nebeplūsim ir mes
Per užlydytus kiautų kraštus,
Bet vis tiek man smalsu,
Ar nespaudžia, ar kriauklėj ne ankšta,
Ar lagūnoj erdvioj nuo vienatvės nepradedi dust?
Beldžiu tyliai tuk tuk 
Anei garso. Nei paukščio, nei vėjo.
Nesuvokiu galop,
Kas dabar, ar diena, ar naktis?
Užsilikę tyloj
Anei džiaugės kada, nei liūdėjo,
Bet sulaukė visi, kad smėlynai lėtai užpustys.