Ne, ne vasara
ir ne ruduo – krinta snaigės,
čia anapus Leta gili – neišplaukt,
čia tik valčiai erdvės, bet atplaukia laivas,
ne, ne mums – savo burto teks kantriai palaukt.
Krinta snaigės į žemę, o mes – po žeme,
mirusiųjų nei saulė, nei šaltis neliečia,
ten danguj supas aukso delčia
ir sugrįžti bent naktį mus kviečia
į sapnus, ton būties karalijon,
kur dar galima būti žvaigžde, debesim ar lietum,
kur be perstojo ilgesio paukščiais vis lyja,
kvepia lūpos žiedais, kvepia bičių medum,
kvepia vasara, kvepia lelijom.