Net gerai neatsimenu,
Apsiniaukusį rytą kurį atsibudusi
Atradau vienišystės nunokusios 
Kritinę sumą ženklų
Ir po jais palinkau,
Tik dabar susipratusi, kokiu melu man būtis užmokėjo.
Neturėjau nustebt,
Viskas vyko 
Kaip sako jau žinomi dėsniai,
Bet tikrai nuo tada
Ėmė suktis ir suktis greičiau
Zebradryžė parų karuselė,
O aš džiūvau be datų laike
Kaip sode ant šakos
Vėjo neliesta mumija vaisiaus.
Taip, jaučiuosi sunki.
Paskutinė didžioji kelionė Ż kritimas.
Privalau savo ranką atvėsusią
Traukt kuo toliau nuo kiekvieno,
Kad jausmai iškuštėję
Neužkrėstų tulžingais nuodais
Prisišliejusio almančių syvų.
Lai jie tiki sėkme,
Tegul pluša, teieško, lai viliasi,
Jog nemeilė yra tik sapnuos pasirodantis baubas,
Ne kupra, 
Ne nuplaut nesiduodantis įdagas.