Yra estradinė daina, kurioje pastebima (ne pastebima, o pažymima), kad pas mane niekad neateina svečių. Rodos per „Pūką“ girdėjau. O gal per „Lietaus“ radiją. Veikiau per „Lietų“, su „Lietumi“ gyvenau daugiau metų. Šios dvi stotys, konkurentų neturinčios, daugiausia lietuviškų dainų duoda, už ką joms reikia įteikti kokį nors Gedimino ordiną. (Kitos stotys dainuoja daugiausia angliškai, kas mažiau man turi vertės.). Bet štai svečių pas mane atėjo. O kaip tai buvo, papasakosiu, saviems negaila. Tad dainas net ir išjungiau, kai paskambino į duris. Spėjau išjungti.
Besikartodamas sakau, kad nusikaltėlių gaujelė kankina mane bangomis, nuotoliniu būdu, ir seka mano mintis. 2011 metais manyje prieš tai sukilo maištas. Koks ten maištas! Ne maištas, o gelbėtis pradėjau. Iktol nuleidęs rankas ir nuleidęs ausis tyliai kentėjau kankinamas bangomis. Tyliai kaip musė, kaip neturintis nė savigarbos, o tik šiokį tokį balselį. Tik balsu ir mintimis prašiau kad jie manęs nekankintų. Kur ten prašiau: maldavau, o ne prašiau. Bet štai dvidešimt metų mãnęs, kad tylėjimu ir nusižeminimu aš laimėsiu nekankinimus, pakilau į nelygią kovą, į maištą prieš KGB organus, o jeigu konkrečiai – prieš KGB gaujelę. Pasikartosiu: į kokį ten maištą aš pakilau! Netgi nė į pasipriešinimą, o tik į pagalbos ieškojimą pakilau: parašiau tekstą „Kas čia parašyta yra tiesa“, ir jį nusiunčiau pirmiausia Saugumo departamentui. Ikšiol imant, į Departamentą kreipiausi jau gal dvidešimt kartų. Netgi daugiau. Pirmąkart siunčiau metais, kuriuos paminėjau. Iš pašto „Mandarino“ parduotuvėje Vilniuje ir iš kitur. Registruotu būdu. Nors tai brangiau. Nuo čia istorijėlė ir prasideda, kurią šiame etiude aprašau. Bet kodėl aš kreipiausi pirmiausia būtent į Saugumo departamentą Vytenio gatvėje, pateikdamas nusikaltėlių net ir pavardes, ar aišku? Turėtų būti aišku. Juk gaujelė politinė, kėgėbistinė, tai štai todėlei. Leiskit pasakoti.
Vienąkart paleidęs Saugumui laišką, ėjau į stotelę, iš kurios važiuosiu į darbą Lietuvių kalbos institute. Artėdamas prie stotelės... pamačiau stovinčias ir besikalbančias dvi merginas. Lengvai supratau, kad jos čia burkuoja ne dėl savęs, o dėl manęs. Tokia stovėsena mano kelyje kartojasi ne vėliau kaip nuo 1991 metų, todėl nesunkiai susigaudau, kad stovintieji laukia manęs praeinančiojo. Pro juos, laukiančius, visą laiką praeidavau kaip niekur nieko, slėpdamasis, kad jie nei nepastebėtų, kuris yra tas, dėl kurio stovi, būdavo praeinu taip, kad manęs, nė nepamatydavo. „Tegu sau stovi ir plepa banalybes laikui praleisti, tegul ir toliau manęs laukia, nors nesulauks“, – pagalvodavau praeidamas. Tai labai žmogų naikinantis KGB veikimas, naikinantis psichologiškai. Sovietų laikais irgi stovėdavo. Bet tada tai turėdavo man ir malonumo, nes stovintieji, atleiskit už pasigyrimą, manimi žavėdavosi. Taip, žavėdavosi. Tikrai žavėdavosi, aš gerai tą atsimenu. Nežinau, kuo aš tai užsitarnaudavau (gal kad buvau jaunas), bet kiekvienąkart, kai stovinčiuosius, tai yra, kai laukiančiuosius pamatydavau, mane ne tik baimės jausmas apimdavo, bet ir malonumas. Malonumas būdavo didesnis už baimę, o tai nepaprastai svarbu. Antai kartą ėjau Gedimino, tai yra Lenino prospektu, ir priėjau tris merginas, kurios tikriau buvo jau moterys. Vos jas priėjau, jos, kvatodamos iki paleistuvystės, visos trys išsiskyrė, ir visos trys pažvelgė į mane. Nužvelgė kaip tokį, kurio laukia. Aš tada ėjau kavos pagurkšnoti, kuri buvo toli prospekto gale, bet užtat stipri ir kvapi, nors ilgą eilę reikėdavo atstovėti ir ten, bet be kavos negalėjau gyventi, mažiausiai be trijų puodelių perdien. Kava mane tada dar veikė kaip vynas. Aš pasišokinėdamas kaip ėriukas išeidavau iš bufeto, kofeinas suveikdavo greitai, mat kavą gerdavau pasigardžiuodamas, skaitydamas laikraštį, o ne kaip vandenį dykumoje. Tos trys merginos išsiskyrė, kai prie jų priartėjau. Viena laikė puokštę gražiausių bordinių rožių, dideliais žiedais ir ilgais kaip meškerė kotais. Visos trys buvo kuo gražiausiai apsirengusios. Sijono ilgumas buvo pagal jų amžių, bet dar visos trys buvo geidžiamos kiekvienam, kuriam jos patinka. Sijonai buvo platėjantys, klostėmis prasidedantys nuo užpakaliuko (t. y. nuo klubų) žemyn. Rodės, tarytum kviečia joms tarp kojų patekti, kur... gelmė,... niekam neišmatuojama, taigi, ir man. Bet jeigu tik prie jų priartėtum, tai tuoj pabėgtų. Tai tarsi pyragas ir bambuko lazda, kuri muša neskaudžiai, bet pakankamai erzinančiai. Ir nuvilia. Tai gal sakysit, kad sovietų laikais KGB manęs nesekė? Jei nebūtų sekę, tai ir dabar nesektų.
Dabar eidamas, kai pamačiau diskutuojančias merginas, pasigavau niekad nebuvusio ryžtingumo: prie jų priartėjęs pasielgiau bjauriai: neapėjau jas lankstu, bet... brutaliai prasibroviau, praėjau pro jų vidų, jas ne tarsi, o realiai, net chuliganiškai, perskirdamas. Jos atšlijo viena nuo kitos man praeinant. „Praskyriau KGB smarvę“, – pamaniau mintyse. Bet kartu pamaniau ir apie tai, kad KGB smarvė – tai tik tie, kurie kankina mane bangomis. Man nemažai reikėjo pastangų tokiam pasielgimui. Daug reikėjo. Jos atšlijo viena nuo kitos gan atokiai, bet, o kaip gaila, nors jas perskyriau, tačiau vienai netyčiomis užmyniau ant kojos. Tai užmyniau, kuri papais buvo labai dideliais. (Čia iškart atsiprašau, kad krūtis vadinu papais – man, ir ne vien man, taip gražiau.).
Žinoma, merginoms kojų aš nenoriu mindžioti. Ne chuliganas esu. Nors ir ne angelas. Laimė, kad jos papų neužkliudžiau. Nieks taip nenori merginų papų kaip aš. Ir jų kojas glostyti reikia ir noriu, o ne atsistoti ant pirščiukų, kurie, net ir kojų, galbūt yra nulakuoti. Viliokės jos visos. Ir tai gražu. Negi būtų gražiau, jei neviliotų ir nesipuoštų! Gal dar ir žiedą ant kurios nors kojos pirščiuko yra užsimovusi, gal ir platų, erdvų žiedą ant kojos yra užsimovusi, kuris laisvai kabo ties čiurnomis ir didina kojos gražumą, kuri ir be jokių žiedų yra graži, tik, deja, mažai kam prieinama. Vien jos išrinktajam. Tai svarbu kaip laikrodžio tiksėjimas. Man svarbu žiedai, jų meilės geidžiančiam. Praskyriau šias pašnekoves, praėjau tarp jų kaip forvateris, kaip atominis ledlaužis „Leninas“ – toks atkakliai nusiteikęs tą metą buvau. Praėjau per vidurį tarp dviejų besikalbančių merginų. Kodėl aš taip pasielgti išdrįsau? Jau sakiau: todėl, kad dėl manęs jos čia stovėjo, dėl manęs kėgėbistinio trypimo, kuris tęsiasi jau begalę metų. Jie KGB, panaikinti ir uždrausti, o štai vis tiek tebesmirda. Atsiprašau dėl žodžių, nes tiesiogine reikšme mergina vien tik kvepia. Bent jau man – tai tikrai ir visuomet. Nė viena nesmirdėjo, nes kūniškai merginoms tai neįmanoma. Kvepėjo jos man, ir net svaigstu prisimindamas kaip jos kvepia. Prancūziški kvepalai – nors tai būtų ir tet a tet, yra niekas, palyginus su tuo, kuo merginos kūnas pakvimpa, kai pasiseka ją nurengti.
Aš jas perskyriau. Viena jų, su dideliais papais, matyt šios dvijulės vadovė, nedaug sureagavo, o kita – labai nusigando. Kaip tik jai, „vadovei“, labai atsiprašau, aš ir atsistojau ant kojos. Ji buvo ne tik jaunesnė už savo pašnekovę, bet ir gražesnė. Jau sakiau. Ji labai nusigando, kai pro jas lėkdamas prasmukau. Spėjau papus pamatyti. O išgąstis jos buvo toks – mačiau – kuris aiškiai ją išdavė. Parodė, išaiškėjo, kad ji jaučiasi neteisi dėl to, kad čia stovi ir laukia manęs. Kalbu toliau.
Tie laukiantys žmonės mane veda iš proto. Juk tik pagalvokit: jie gaišta savo sąnaudas, savo asmeninį laiką vien tam, kad man psichologiškai pakenktų. Ir pakenkia. Jie net dviejų kambarių butą Antakalnyje iš manęs atėmė. Taip: atėmė tuo, kad visur laukė jie manęs praeinančio. Gal ateity paaiškinsiu tai ir plačiau, kitame reportažėlyje, nors ir šiame paminėsiu. Aš dūkstu iš įniršio, juos, stovinčius, pamatęs. Kartais ir po vieną stovi ir laukia, arba ateina į mane iš priekio. Aš nežinau, ką jie man jaučia. Jeigu žinočiau, manau, man būtų lengviau. Deja, nežinau. Nežinau, ką jiems sako tas išmata, kuris mano kelyje juos išrikiuoja, o rikiuoja jau dvidešimt suvirš metų. Tiek pat metų aš ir nežinau, ką jie vieni kitiems sako apie mane, kokia intencija jie stūkso mano kely lyg pakelės stulpai. Gal jie sako: „Tuoj praeis mūsų [t. y. KGB smarvės] vadas“, o gal sako „Tuoj praeis mūsų gerbiamas Jonas, literatas, o gal poetas, [mūsų naikinamasis], dėl kurio mes štai turime vargintis, turime laukti jo kaip kokio karaliaus“. Ką aš galiu žinoti. Tai neik, KGB smarve, neišeik iš namų, kai tave varo eiti laukti manęs, stovėti gatvėje ar miške kaip nelabiesiems. Laukdami jie išstovi gal ir labai daug laiko. Kaip tai šlykštu. Rodos, prieik ir apspjauk. Laukia dažniausiai dviese, bet kitąsyk laukia ir trise – kėgėbistinė trojka. Tiksliau, enkavėdistinė. Blogiausia tai, kad aš nežinau kodėl jie laukia manęs. Baisiu kėgėbistiniu smirdėjimu man jie atrodo, kai pamatau, o pamatau juos iš tolo. Pavyzdžiui, kai kartą, gal 1992 metais (o gal 1991), atvažiavau į kolektyvinį sodą ir pamačiau manęs laukiančias moteriškes net ir čia, pamiškėje, per kurią vedė takelis į mano šešių arų kolektyvinį sklypą. Vos nesprogau iš pasipiktinimo, gal reikėtų sakyti vos širdis nesustojo dėl tokio KGB srutų tyčiojimosi iš manęs. Mieste kai sutinku, tai man jau įprasta, bet čia stovėjo taip toli nuo Vilniaus – mūsų sodas dvidešimt penki kilometrai nuo Vilniaus, taigi net ir šičia jos atsibastė. Iš jų snukių, atleiskit, iš jų veidų, man nedaug kas būna aišku kaip jie mane traktuoja. Kaip man į juos reaguoti? Kai pamatau, kad laukiantysis šypsosi, nusišypsau ir aš, ir praeinu kaip pro draugą. Bet jeigu man pasirodo, kad laukia tik todėl, kad mane psichiškai sudilgintų, tai tokį stovintįjį man norisi apspjauti. Bet retai nusispjaunu. Bijau. Bijau, kad jie nepasiskųstų KGB gaujelei, kuri bangomis mane kankina, ir kad ta gaujelė kankinimo neįjungtų sunkesnio, nes ir lengvi kankinimai yra sunkūs. Dabar tik labai retai, sakyčiau, beveik niekada, laukiantieji nuteikia mane maloniai. Ypač šlykštu, kone vemt verčia, kai jie atkartoja, pamėgdžioja mano gyvenseną, kokį nors epizodą iš mano buities, iš mano elgesio, mano veido išraišką, pavyzdžiui, per TV atkartoja; seniau TV vis rodė į mane panašųjį, netgi per „Panoramą“. Nors, jei protingas esu, reiktų sau pasakyti: tegul stovi jie kiek tik nori rankas į mane ištiesę, o aš eisiu savo keliu kaip niekur nieko, tarsi jų nė nebūtų. Šitaip jaustis man pataria ir mano draugas Bronius, mano amžininkas, gal tik pusmečiu už mane vyresnis. Dėl šitokio žmonių lipimo man ant galvos, aš lioviausi lankytis pas savo draugą Rimantą Jasą, o tuo pasinaudojo mokytojas iš Druskininkų Petras S. ir paveržė jis iš manęs visą Rimanto J. palikimą, nors iš tikrųjų palikimas priklausė man, nes geriausias (ilgametis) jo draugas jam buvau aš. Kaip ir jis man. Niekad ši žaizda man neužgis, iki kaulų skausminga. Ir žmonės kalti, ne vienas Petras St., kuris turi galimybę šią žaizdą užgydyti.
 
Man ikšiol gaila, kad jai atsistojau ant kojos. Jeigu ji man būtų atsistojusi, o ne aš jai, tai tik džiaugtausi, bet šitaip neįvyko. Taigi aš praskridau pro jas, jas praskirdamas. Einu dar greitai. Maniau, kad tuo viskas ir baigsis: bus šioks toks mano laimėjimas: KGB žmonėms nosį nušluosčiau. Praėjęs tarp jų, maniau, laimingai toliau nužingsniuosiu savo keliu, šitaip „laimėjęs“ nelygią kasdienę kovą su KGB, bet staiga, kai pro jas pralėkiau,... kažkas šūktelėjo man: „Ei, dedia! Što za naglostj“. Atsigręžiau ir pamačiau, kad iš šalikelėje stovėjusios mašinos išlipo smarkus vyrukas ir lekia linkui manęs. Išsigandau ne juokais. Ėjau toliau. Labai grėsmingai atrodė jis, atlekiantysis. Žmonės į mane eina nuolatos, bet jie neagresyvūs, o šis atlekia kaip viesulas, piktai nusiteikęs, ir turbūt smogs man, jei ne kumščiu, tai bent žodžiu. Ir smogė – jis... spyrė man į užpakalį, bet jo koja tikslo nepasiekė, spėjau truktelėti save į priekį. Jis prišuoliavęs sako jau lietuviškai:
– Išdykauji seneli. Nežinai kaip gatve reikia eiti. Gal tave reikia pamokyti kaip gatve reikia praeiti pro žmones!
– Nereikia. Aš pats esu mokytojas, – nors ne mokytojas aš, bet gelbėdamas padėtį taip pasakiau.
– Mokytojui netinka tokie dalykai. Gatvės chuliganas! Chuliganiškai pasielgei, o ne taip, kaip mokytojas, – pasakė jis jau ramiai, pirminę savo tūžmastį nuraminęs. Bet, o Dieve, jis išsitraukė telefoną ir dėdamas jį prie ausies sako: „Iškviesiu policiją. Bus tau rūki v briūki, antrankius uždės tau“. Nuo šių žodžių išsigandau antrąsyk. Todėl šokau, tiesa kiek galint ramiau, iš vietos: pabandysiu ištrūkti iš šio konflikto, kuris nemalonumais jau ir per valdiškus namus pakvipo. Bet jis staigiai mane pasivijo ir čiupo už rankovės. (Pernelyg lėtai aš sprukau, nes norėjau išlaikyti orumą.). Tai jau smurtas pagalvojau, bet šito jam nepasakiau, kad dar didesnės kibirkšties neįžiebčiau (vienoje dainoje pasakyta, kad aš esu „kibirkštis pirminė“, bet pervertina dainos mane, labai pervertina). Tik pasakiau jam, mesdamas paskutinį, bet nepaprastai svarų kozirį:
– Turiu pasiaiškinimą. Tiksliau, paaiškinimą, – ir ištraukiau iš kišenės visą saują lankstinukų. Lankstinukų savo teksto „Kas čia parašyta yra tiesa“. Vieną kyštelėjau jam, sakydamas „Imkite“. Jis paėmė, o tada grįžau prie merginų ir joms įteikiau po vieną. Gavę šį mano „laikraštį“ jie mane paleido, negriebė, nesivijo nueinančio. Tepamačiau, kad ir grėsmingasis valkata (nors ir mašinuotas, bet valkata), kėgėbistėlis, kokiu jis man pasirodė, atvertęs skaito mano tekstą ir, atrodo, nė neketina vytis manęs. Supratau, kad jis savo mašina šias merginas yra atvežęs ir čia, mano kelyje, jas pastatė. Bet jau pabėgau iš šio konflikto – tekstas „Kas čia parašyta yra tiesa“, kurį jiems daviau, mane išgelbėjo. Čia duodu jį visą:
 
Kas čia parašyta yra tiesa
Mane, Joną Baranauską, Albino s., (g. 1952.05.10), kažkokie organizuoti nusikaltėliai KANKINA (tikrai!, nieko taip netrokštu kaip nekankinimo kankinančia būsena, tai yra kankinančia savijauta!!!), kankina nuotoliniu būdu (kažkokiomis bangomis ar spinduliais, ar ultragarsu) bet kur Lietuvoje man bebūnant jau labai daug metų nežinia už ką [skaitykite viską], ir seka (mane užpuolę) mano mintis, mano galvos funkcionavimą, visu tuo labai labai sunkiai nusikalsdami (ir niekas jų neareštuoja), o visiškai negalvoti nepajėgiu (mintis seka, įtariu, dar nuo sovietų laikų). Kadangi ir taip aišku kad jie KGB, tai nė nesakau kad jie KGB, prisidengę šiuolaikiškumu. Baudžiamąjį poveikį bangomis – pirmiausia taikydami svaiginimą – pradėjo 1993 metais, o labai sunkiomis būsenomis kai norėjau būti verčiau kalėjime, kankinti pradėjo 1995 metų rugpj. mėnesį. Pastaraisiais metais kasdien kankina kankinančia būsena (ir ne vien ja) per visą nemiegojimo laiką kankinimą ir padidindami. Kai atrodo kad nuo kankinimo mirsiu, ištariu „mirsiu“. Ir balsu dažnai prašau kad juos kas nors išduotų teisėsaugai. Mano kančių, gausybės nuolatinių pergyvenimų jiems jau seniai turėjo užtekti!!!, šią bausmę atlikau jau seniai. Kai kankindavo labai smarkiai, pažinau ir grindis, ir žemę, ir galvos daužymąsi. Vos nenusižudžiau, vos nemiriau. Kitoks nebūsiu. Jau daug metų kai nebenoriu nė gyventi, jau seniai jaučiuosi sunaikintas. Svaido į galvą žodžius bet kur man bebūnant, o daug metų žodžiais nepaliaujamai tiesiog plakė (būdavo ir naktimis), daug metų kentėjau kai žodžius nepaliaujamai galvoje kartojo (tiksliau: kalbėjimo mašina transliavo į mane žodžių kartojimą). Bangomis trukdo miegoti labai daug metų, transliuoja sapnus labai daug metų (daug būna ir kankinančių), daug iškentėjau ir kenčiu ir naktimis. Ne vienerius metus atsigulus kankindavo nors ir neilgu, bet labai kankinančiu siaubingu kankinimu lyg elektra kai neįstengi išlipti iš lovos, iš kankinimo. Tai buvo klaiku. Kankino naktimis ir karščiu. Kankina taip pat ir šalčiu (ir baisiu), alkiu, kankinimu lyg bronchitas. Kankino kankinimu kai atrodė kad susirgimas viduriuose, skausmu palei akį, graužė akį, neregėtu burnos džiovinimu. Į galvą leidžia spengimą tai silpniau, tai stipriau jau labai daug metų, nemažai metų į galvą transliuoja svirplio svirpimą. Kai guliu, kankina kojų skausmu jau daug metų. Kankina neapibūdinamu sunkumu, galvos skausmu (net ant žemės gulėjau), visokiais trumpais skausmais, kankino dantų, pilvo, smarkiu širdies, smarkiu smilkinio, skrandžio skausmu (net rėkiau), gerklės skausmu. Kankina kankinančiu mieguistumu, kankinimu krūtinėje, springdinimu. Mėgindavo bangomis išgauti nesusitvardymą. Ilgai erzino ir šnabždėjimu. Žodžiais tebepjauna. Kai kankinimą ėmė didinti valgant, ėmiau valgyti kartą per dieną ir labai kukliai, ilgokai ir taip kankinausi. Labai ilgai kankino varymu bangomis iš vietos, turėdavau vis eiti ir eiti. Būna būsenų kai sunku atlaikyti garsumą. Buvo labai smarkiai sutrikdę širdies veiklą, buvo akimirkai bangomis suparalyžiavę (sutraukę). Įjungdami nualpinimą buvo nualpinę (parkritau). Ilgai kankino ir tokia būsena kai neturėjau jėgų. Buvo nutirpinę ranką (kurį laiką nevaldžiau). Kankino sunkiu pergyvenimų jausmu, neviltimi, dažnai apimdavo siaubas. Ilgokai kankino skausmu kojos kelyje. Ilgai kankino skausmu nugaros apačioje, buvojau dėl to poliklinikoje, peršvietė rentgenu dubenį. Sunku buvo ir apsirengti kai kankino skausmu petyje. Kai kankino diegliais, vos nuslinkau į tualetą. Gyjant operuoto auglio žaizdai, skausmą padidindavo ir bangomis. Labai sunku buvo iškentėti kankinimą gaudimu galvoje, gaudimu per visą parą, ir ne per vieną paeiliui. Kankindami gaudimu kankindavo dar ir kitokiu sunkiu kankinimu. Ne vieną mėnesį skaudėjo po nakties kai mušė plakimu į šoną kažkokiais dažnais skaudžiais lyg elektriniais smūgiais („atbojnyj molotok“, – paaiškino žodžiais iš bunkerio). Nemažai metų trenkdavo smūgį kai atsiguldavau, krūptelėdavau, net ir dantys subarškėdavo. Ne vienerius metus kankino būsena kai turėjau vis lipti ir lipti iš lovos vos atsigulęs. Daugokai metų kasdien vien tik vaikščiojau po kambarį per visą nemiegojimo laiką, o jie nepaliaujamai galvoje kartojo žodžius – ir tokia buvo būsena. Nemažai metų pravaikščiojau ir su tokia būsena kai nebuvo gyvenimo dėl nuolatinio labai sunkaus diskomforto, tas buvo seniai, dar man nežinant kad tai kenkimas bangomis iš išorės. Visa tai tiesa. Bangomis sukelia poreikį šlapintis arba tuštintis, šleikštumą maistui, dantų griežimą, kosčiojimą, kankinantį jaudulį, nosies šnirpščiojimą, vėmimą, kosulį bei užsikosėjimą, ir ne tik tai. Bangomis ir užmigdo, ir budina labai daug metų, miego trūkumu vargina labai daug metų. Kankina dirbtiniu kankinančiu nosies užgulimu, taip pat oro trūkumu. Nemažai išbuvau skaudančia galva – bangomis galvoje laikė skausmą. Sukelia smarkų perštėjimą, ir akių perštėjimą, niežėjimą. Daro įtaką veiksmams, judesiams (sutrikdo rankų judesius), nevalingai sučiaupiu lūpas, nuleidžiu akis. Kankina krenkščiojimu (ir kankinančiu), sunkiu alsavimu, čiaudėjimu (ir per visą dieną – tokiu atveju net plaučius skauda), dirbtiniu slogavimu, nosies užgulimu. Seka mano įsivaizdavimus, kurie, kaip ir mintys, žodžiai, galvoje atsiranda nepriklausomai nuo manęs, iškart vaikau juos iš galvos, bet galvojimą (nors ne visada) stimuliuoja bangomis, žodžių, reginių galvoje pagamina ir bangomis. Kartojasi galvoje kažkada kažkur matyti reginiai, kažkada kažkur girdėti žodžiai. Reginių ir žodžių kartojimąsi galvoje ir bangomis išgauna. Ką aš pamatau, jie kažkiek išgirsta, ką aš išgirstu, ir jie kažkiek išgirsta, ir kažkiek mato ką aš matau. Jie tiksliai žino, net būsimą, mano judėjimą (jaučiu, kad tuo naudojasi, spekuliuoja). Kai tik namie įeinu į tualetą, iš 16-to buto, esančio iškart virš manojo buto, nuleidžia vandenį jau daug metų, nuo 1993 metų daužo dunksi į lubas vis virš manęs. Daug metų, tuo momentu kai savo name praeidavau pro šiukšlių išmetimo vamzdį, dažnai šiukšles iš viršutinių aukštų su trenksmu mesdavo. Daug žmonių kasdien savo kelyje neatsitiktinai sutinku gerokai dar nuo sovietų laikų, laukiu, kad kas nors iš jų praneštų teisėsaugai iš kur žmonės gauna informaciją apie mano judėjimą, buvimo vietą, kur yra gaujelės buveinė (gaujelė įsikūrusi ne tame bute, kuris virš manojo buto ir išvis ne name, kuriame gyvenu, bet minėtasis 16-as butas turi ryšį su tais, kurie mano mintis seka – tai aišku iš dunksėjimo į lubas, iš vandens paleidinėjimo ir nuleidinėjimo, kurio tekėjimas girdisi). Kažkada, kai jau maniau kad mane amnestuos, iš KGB bunkerio tarė: „Tave dár reikia aprodyti“. Tai štai dar ir dabar rodo, nors jau tada buvo daug aprodę. Kai KGB gaujelę areštuos, kuri mano galvos funkcionavimą seka, šis žmonių judėjimas aplink mane manau baigsis. Vilniuje vaikšto ir važinėja „šumakerių“, vaizduojančių mane. Žino pomėgius, įpročius, mano planus, žino ką ketinu pasakyti, nes, kaip ir kiekvienas žmogus, apgalvoju ką sakysiu ar kur eisiu. Smulkiausiai žino mano egzistavimą, netgi būsimą. Savo planelius paskutinę akimirką kartais pakeičiu, kad KGB dalyviai negalėtų manimi spekuliuoti. Vadina jie mane „žmogumi“ (jau labai daug metų, gerokai dar nuo sovietų laikų), „šunimi“ (irgi jau labai daug metų). Dar vadina (tyčiojasi) „mergaite“ (vadina labai seniai, dar nuo sovietų laikų, ir plačiai – taip pat ir rusų dainose, be to, kartą ir pasakė kad aš esu „tarprespublikinis“ persekiojamasis), „briedžiu“, „karaliumi“, „Lietuva“, „kunigu“, „žalgiriu“, „pirmuoju“ (kur aš būnu, neretai ir mašina numeriu 001 pravažiuoja, greitoji pagalba pravažiuoja jau nemažai metų), „ponu“ (nes vartojau šį kreipinį sovietų metais), „litu“, „vėju“. Kankina ir seka mintis, kaip labai daug kartų seniai įsitikinau, ypač už sovietų laikotarpio eilėraščius, ypač už antikėgėbistinį eilėraštį, beje nė neišspausdintą, kelis antisovietinius, atgimimo eilėraščių knygelę „Vasarvidžio laisvė“ (išėjusią 1990 m.), rašinius „Lietuvos aide“ kai dirbau jame korespondentu (gal ir už rašinį kad KGB veikla Lietuvoje uždraudžiama), gal ir už pogrindinę veiklą sovietų metais (už dalyvavimą leidžiant „Perspektyvas“, už Gintauto Iešmanto rankraščių išgelbėjimą ir išsaugojimą kai jį areštavo), ir ypač už nepriklausomybės siekimą. Manau, kad gaujelei nesiseka manimi naudotis, gal ir už tai kankina. Dėl kankinimo bangomis visą popieriją (savo archyvą) jau senokai teko išmesti (rodos, gyvenimo netekau – tik kad aš jo ir taip netekau). Kas brangiausia – eilėraščius –išmečiau paskiausiai, 2009 metais („Mesk!“– ir toks jų žodis atsklisdavo). Kai jau visus savo eilėraščius išmečiau, piktai riktelėjo: kur dar jų yra! Reikalavo išmesti dar ir nuotraukas, visas poezijos knygeles, „Lietuvos aido“ laikraščių komplektus. Šitaip KGB apvainikavo mano gyvenimo pabaigą. Per tuos kankinimo ir minčių sekimo metus praradau labai daug, taip pat ir materialiai. Nepaprastai daug ir iškentėjau, deja ir dabar tebekenčiu. Daug buvo tokio netveriamo laiko kai norėjau verčiau būti kalėjime, o ne bangomis kankinamas. Su jais (gaujele ar jų sėbrais), savaime aišku, nieko bendra neturiu ir niekada neturėsiu. Absoliučiai jokių slaptų, jokių šešėlinių ryšių neturiu ir niekada neturėsiu, nieko slapta nei veikiu, nei darau, kas yra absurdiška ir minėti, ir KGB gaujelė tai žino. Nėra jokių priežasčių jokiam manęs kankinimui bangomis ir, suprantama, jokiam minčių sekimui. Siaubas ima vien nuo siaubingų būsenų prisiminimo. Kankindavo ir tokiu kankinimu, kurį jie vadino gimdymu (tik kankindavo ir ilgiau, negu trunka gimdymas). Žodžiais parodyti kankinimų sunkumo neįmanoma. Būsenų, kuriomis kankina, labai daug. Būdavo kad ir rėkiau. Džiaugsmo nedavė niekad, tik parodė, kad ir tokią būseną jie turi. Beje, man išoperuota melanoma (net ir kai ant operacinio stalo gulėjau, kalbėjimo mašina žodžius galvoje nepaliaujamai kartojo; kalbėjimo mašina buvo įjungta ištisus dešimt metų!), yra auglys ant nugaros (jo skaudėjimą bangomis padidina), kitas nežinia koks auglys yra šalia inksto. Daug metų maldavau kad bangomis manęs nekankintų ir, suprantama, kad minčių nesektų. Judėjimo, minčių sekimas toli gražu nors ir ne tokia sunki bausmė kaip kankinimas bangomis, bet taip pat labai sunki. Argi galėtų kam nors būti neaišku, kad tai KGB bausmė ir baudimas, kad jį vykdo KGB. Jei kankinimu bangomis nori mane sustabdyti, tai veltui kankina, nes kankinimas bangomis fizinių jėgų nemažina, o sveikatą – ir somatinę, ir psichinę – žinoma, gadina. Dėl kankinimų, šio KGB persekiojimo, negyvenu jau maždaug 20 metų. Minčių sekimas ir kankinimai bangomis, tai lyg nuolatinis sirgimas vėžiu. Jau gana mėgautis mano kančiomis, aš senas. Jei žinotumėt kankinimų sunkumą, suprastumėte mane. Malonėkite šį tekstą perduoti teisėsaugai, gal Generalinei prokuratūrai, ir pareikalaukite, kad gaujelę, jų buveinę susektų. Pats aš kreipiausi ne tik į Saugumo departamentą, bet ir kitas teisėsaugos institucijas tačiau KGB kankintojų gaujelė vis tiek egzistuoja. Tie, kurie mane bangomis kankina ir mano mintis, protavimą, mano judėjimą nuotoliniu būdu seka, tuo labai sunkiai nusikalsta labai daug metų, turi kažkur Vilniuje buveinę, turi joje nusikalstamą aparatūrą su kuria kankina ir mintis seka, manau ir algas už šią savo nusikalstamą kėgėbistinę veiklą gauna, tai negi jų areštuoti neįmanoma! Tai gal ilgiausiai trunkantis nusikaltimas. Visrakčiu atsirakinėja mano butą (dar nuo sovietų laikų). Šį tekstą visur platinau ir platinsiu kaip pakliuvo. Jonas Baranauskas. Fabijoniškių g. 43–11, Vilnius, t. 861399523. 2011 m. rugpjūčio 23 d.
                                                                                                                              P.S. Visa tai, kas čia parašyta žinau iš to, kad seka, kankina, naikina mane labai daug metų, žinau ir iš žodžių, kurių visur išgirstu, ir iš jų pačių žodžių atsklindančių nežinia nei kaip, nei iš kur, iš mano gyvensenos atkartojimo daug kur. Visa tai tiesa. Taigi tiesa ir tai, kad egzistuoja ši KGB gaujelė, kuri kankina nuotoliniu būdu. Ir niekas jų neareštuoja. Jei teisėsaugai nerūpi pavienio žmogaus drama (tiksliau, naikinimas), tai turi rūpėti kad jie, KGB, egzistuoja. Nuo aukščiau paminėtos datos mažai kas pasikeitė. Dar ir štai: 2012 metų liepos 6 d. mane bangomis vėl nualpino. Naktį iš rugpjūčio 30 dienos į 31 d. mėšlungį man sukėlė abiejose kojose iškart, tuo pačiu metu. Rugsėjo 27 dienos vakare vos neuždusino (ir žmona matė) – įjungdami dusinantį springdinimą. Lapkričio mėnesį pradėjo įjunginėti, taip pat ir naktimis, dar ir dantų skaudėjimą bei skaudėjimą palei smilkinį. Gruodžio 1 dieną ir atėjusią visą naktį kankino sunkiu nosies užgulimu, kai ir kvėpuoti vos begalėjau. Dirbtiniu slogavimu, čiaudėjimu, ypač nedarbo dienomis ir naktimis, vargina nuo rugpjūčio mėnesio. Kai kada laiko įjungtą tokį slogavimą, kad net veidą ir akis peršti. Gruodžio 19 d. laikė įjungtą galvos skausmą, nedaug kada jį išjungdami. Gruodžio 23 dienos naktį kamuodamas slogavimu labiau negu bet kada KGB vyrukas iš savo buveinės tarė: „Tavo laimė kad aš gailestingas“. Kalėdų dienomis tiek įjunginėjo čiaudėjimą, kad net plaučius skaudėjo. Nuo pat ankstaus ryto slogavimu ir čiaudėjimu, vėl iki plaučių skaudėjimo, vargino 2013 m. sausio 4 d., atėjusią naktį ir sausio 6 dieną. Kojų skausmu – kai guliu – kasdien kankina jau gerokai suvirš 10 metų (kai kada įjungia ir negulint). Labiau negu įprastai kankino sausio 19 dienos naktį (taikydami taip pat ir galvos skausmą). Vėl pradėjo širdies skaudėjimą įjunginėti. Vasario 2 d. naktį buvo įjungę kojos mėšlungį. Sunkiu slogavimu, jį tai palengvindami, tai vėl pasunkindami, KGB gaujelė kamavo vasario 9 dieną, sekančią dieną įjunginėjo dar ir galvos skausmą. Smarkiai kankino vasario 23 dienos naktį. Slogavimą, retai jį nutraukdami, taiko nuo praeitų metų rugpjūčio mėnesio. Įjunginėja skausmą nugaros viršuje. Š. m. vasario 25 d. kankinimų ir minčių sekimo aprašymus pateikiau Prezidentūrai. Bet kankinimus gaujelė įjunginėja ir toliau. Kankinančią būseną nuo kovo 29 dienos pradėjo įjunginėti sunkesnę. Sunkia kankinančia būsena kankino balandžio 12 dieną ir naktį, taip pat dar ir kojų skausmu, kurį laikė įjungtą kaip niekad ilgai – per visą naktį. Sunkia būsena kankino ir kitą dieną, bei balandžio 14–17 dienomis. Atrodytų užtektų, kad kojų skausmu kas vakarą jau daug metų kankina, kad naktimis miegoti trukdo jau du dešimtmečiai, kad ir bendroji savijauta bloga visąlaik, užtektų, kad dažnai taiko dusimą ir karštį, kitaip vargina, bet jiems viso to negana – įjunginėja dar ir kankinančią būseną, be to – įjungia, tarytum žvėrys, ir labai ilgam laikui – ištisoms valandoms, netgi ištisai dienai, ne kelioms minutėms. Balandžio 23 dieną ir net iki vidurnakčio kamavo nosies užgulimu ir čiaudėjimu iki plaučių įsiskaudėjimo. Labai sunkiu kankinimu kankino balandžio 29 dieną, naktį daug kankino kojų skausmu. Smarkiai kankino kankinančia būsena gegužės 10, 11, birželio 8, 10, rugpjūčio 7–17, 19–31, rugsėjo 1–30, spalio 24–30 dienomis. Apginkite mane. Dažnai transliuoja į galvą spengimą. Ypač neleidžia išsimiegoti kai naktys trumpos, vasaromis. Rytais jaučiuosi labiau išvargęs, negu vakare. Tai ką veikia Lietuvos teisėsaugininkai, Saugumas, jeigu KGB gaujelės neareštuoja? Kas čia parašyta, manęs kankinimai mažai pasikeitė. Prašau, kad šį tekstą kas nors paskelbtų žiniasklaidoje. Google esu randamas: Jonas Baranauskas, taip pat: Jonas Baranauskas 1952. Ir literatūros svetainėje Rašyk.lt, bei mano feisbuke „Jonas Baranauskas“. Kas žinote, praneškite teisėsaugai iš kur ateina informacija apie mano judėjimą ir buvimą, kas žinote, praneškite teisėsaugai kur yra gaujelės buveinė – buveinė tų, kurie seka mano mintis, ir kankina mane per atstumą. Vilniuje, 2016 m.
 
Bet – vėl išsigandau prisiminęs: rašte yra mano adresas, ne tik telefonas.
 
Ilgai šios grėsmės laukti nereikėjo: kitądien, man namuose vienam nuobodžiaujant, skaitant, žinoma, ne nuobodžius, o pasaulinius Hugo „Vargdienius“, čirkštelėjo buto skambutis. Jis toks garsus, kad krūpteliu kaip nuo elektros smūgio. Išsigandau ir šįkart, manydamas, kad gal laiškanešė kokį nors registruotą laišką atnešė. Tik, duok Dieve, kad tai nebūtų šaukimas į kokį nors teismą, ar į policiją. Nebent į kirpyklą tebūnie. Tą akimirką man blėkstelėjo prisiminimas, kaip praskyriau tas dvi merginas, kaip jas praskirdamas spėjau pamatyti kokie gražūs vienos jų papai – tos kuriai koją netyčia užmyniau. Per karštligišką skubėjimą užmyniau, argi tyčia. (Čia paminėsiu, kad gaujelė bangomis gali nukreipti mano ir galvojimą, mintijimą apie tai, ko jie nori, priverčia prisiminti tai, ko jie nori.).
 
Kiekvienas skambtelėjimas mane išgąsdina kaip patrankos šūvis: krūpteliu, o kartais net ir nusikeikiu, arba spjaunu. Žinoma visai nežymiai, formaliai, be seilių, nes savo kambaryje spjaudytis netinka anie kiek. Aš net ir gatvėje retai benusispjaunu. Tik tais atvejais, kai pamatau tyčinius, KGB žmones, ištiesta ranka į mane rodančius, į laukiančiuosius – kad jie manęs nelauktų; laukiančiai ir mašinai spjaunu, kurios motorą užveda tada, kai pro ją praeinu. Dėl šlykštumo aš nusispjaunu. Juk koks gali būti jų veikimas, kai esame jau laisvi. Laisvi nuo tos dienos, kai Islandija mūsų laisvę pripažino (ir net anksčiau). Pati pirmoji. Viešpatie, kaip aš to laukiau! Didžiosios šalys rusų bijojo, o Islandija, kuri gyvena ant išsiveržusio vulkano, nepabijojo. Ir jų ministras Hanibalsonas nepabijojo. Šlovė drąsiems žmonėms, jų šaliai! Pasitaiko, kad mažieji būna patys drąsiausi. Štai ir aš, kažkoks skruzdėlė, KGB smarvės retkarčiais nepabūgstu, o kiti bijo jos nuolatos, nors niekuo jiems KGB negrasina. Tepaaiškinsiu, jog nemanytumėte: jei Lietuva laisva, tai jų, KGB, nebėra. Kur ten nebėra: štai jų gaujelė kankina mane bangomis ir seka mano mintis. Jau aš net į amerikiečius savo tekste kreipiausi, kad amerikiečiai sau pasiimtų tą naikinimo aparatūrą, kuria mane jie kankina. Galės Bin Ladenus ištardyti su šia aparatūra, kurią iš Lietuvos nusikaltėlių atims. Visus bendrininkus sužinos, su kuriais susijęs sprogdintojas, jeigu šią aparatūrą panaudos. Ji tokia. Tikrai viską iki padugnių galima sužinoti sekant mintis. Atimkite, amerikiečiai, teisingasis pasaulio žandare, iš gaujelės tą aparatūrą, kuria jie mane kankina ir seka mano galvos funkcionavimą, mano mintis. Kažkur Vilniuje jie yra, jų bunkeris. Atimkite, jei Lietuvos teisėsauga tos sekimo ir kankinimo aparatūros iš jų neatima. Atimkite. Be abejo, jų bunkeris atrodo padoriai, ko gero, yra netgi viešas ir oficialus, nors iš tikrųjų taip nemanau. Tačiau bet kokiu atveju atimkite iš jų visą aparatūrą. Tai ginklas geresnis už šautuvą.
Kankinamas nusivažiavau į šį prašymą, visai pamiršęs pasakojimą apie gatvės chuliganus, kurie nemažai mane gąsdina. Bet kadangi jie gatvės chuliganai politiniai, o ne kriminaliniai, tai ir išgąsčio būna mažiau. Jie labiau psichologinį karą kovoja, o ne kumščius naudoja. Ši pastraipa apie atėmimą, šis prašymas atimti yra dokumentinis, o ne beletristinis. Atimkite, amerikiečiai iš gaujelės naikinimo aparatūrą! Prašau.
 
Bet jie pas mane atėjo. Kadangi svečių susilaukiu labai retai, tai apsidžiaugiau ir jais atėjusiais. Nors, prisipažįstu, labiau nusigandau, negu apsidžiaugiau. Kai paskambino į duris, nespėjau nė bonkos nuimti nuo stalo, bėgau durų atidaryti, nežinodamas kas atėjo. Bet, o Viešpatie, koks netikėtumas! Duris atidaręs pamačiau tuos, su kuriais gatvėje vakar buvau susidūręs, pavojingame konflikte buvau patekęs. Atėjo dviese. Didžiapapė ir vyras.
Aš juos įsileidau, nors galėjau užtrenkti duris, ir viskas. Bet jie dabar neatrodė agresyvūs, be to, aš ieškau visokių ir bet kokių permainų, kurios išvestų mane iš kankinimų bangomis monotonijos. Kur ten iš monotonijos – iš kankinimų siaubo. Juk jie, šie atėjusieji, neabejoju priklauso tai pačiai šešėlinei sistemai, sistemai, kurią aš vadiniu KGB, ir tai yra tikslu, o ne netikslu. Pasisveikinau pirmas:
– Sveiki, – pasakiau jiems, nes pamačiau jų dvejetą: merginą su vaikinu, kuris dabar neatrodė rūstus ir įtūžęs kaip anąkart ir netgi šypsojosi. Tik mergina buvo labai rimtu veidu. Rimtu, bet man prielankiu. Tai matėsi. Nuotaikos išraišką nelengva nuslėpti, o jie, rodos, nieko slėpti nė neketino. O kai ką pastebėjau ir tokio, kas mane net ypatingai sujaudino: mergina buvo apsivilkusi plona batistine futbolke (o pavilkinio po ja nebuvo jokio) ir aiškiausiai matėsi jos pilnos ir labai gražios krūtys, žymu buvo net ir krūteliai. Pagalvojau, koks turėtų būti laimingas tas vaikinas, su kuriuo ji atėjo, jeigu jie artimai padraugauja. Man kažkodėl nesinorėjo, kad jinai jį prisileistų, jeigu prisileidžia, matėsi, kad jis jos nevertas: veidas karpuotas, žemaūgis, žymiai už ją vyresnis, sakyčiau netgi jau senas. Buvo ant viršaus apsivilkusi dar ir megztuku, violetinės spalvos, bet jis buvo atsegiotas, todėl krūtinė matėsi visa. Atrodė, ji nė užsisegioti to megztuko negalėtų dėl didžiulių savo krūtų.
Jie, tikriau jis, man atsakė tuo pačiu:
– Sveiki, pone Jonai. Ir pridūrė:
– Svečius ar priimate?
– Priimu, galėjote ir trise ateiti, – ir pravėriau plačiai duris. – Pas mane tilptų ir keturiese.
– Kad vakar mus perskyrėte, – prabilo mergina. – Likom tik dviese.
Patrauklus pasirodė jos ir balsas – skambus, krištoliškas, netgi aistringas. „Galėtų radijuje dirbti“, – pagalvojau.
Aš juos, lyg išsigebėjimo nuo kankinimų plūdę pamatęs, sakau:
– Ačiū, kad atėjote. Užeikit vidun kaip į savo namus.
Jie ir užėjo. Priemenėje nusiavė batus, nors sakiau nesiauti, pas mane ne Paryžius, dulkių niekaip neišsisiurbiu, bet jie nepaisydami nusiavė ir aš turėjau jiems paduoti šlepetes, kurias turėjau dvejas, tad jei būtų atėję visi trys, šlepečių būtų neužtekę.
– Paryžiuje kaip tik niekas batų nenusiauna, – pataisė mane vyriškis. – Mes čia visai be reikalo, – sakė jis. – O gal ir su reikalu. Bent jau aš, tai atėjau iš dalies ir atsiprašyti. Bet vėliau pasakysiu.
Mes suėjome į mano kambarėlį. Susėdome laisvai pasirinkdami sau vietą, nes taip ir pasakiau: „Sėskite kur kam patinka“. Jis padėjo savo krepšį ant grindų ir pradėjo nekantriai į jį dirsčioti. Galop tarė, delnu per jį patapšnojęs:
– Ar leidžiate pastatyti? Ir nelaukdamas atsakymo, nes jokio atsakymo čia nei nereikėjo, ištraukė butelį degtinės. Supratau, kad jie žino, jog aš „padraugauju“ su stikliuku – dideliu nedraugu (dar palyginti neseniai alkoholiui pasidaviau, bet pasidaviau, rodos, neatmainomai; tačiau vis dėlto bandysiu su juo draugystę nutraukti). Gal žino net ir kodėl geriu (dėl to, kad KGB kankina bangomis ir seka mano mintis).
– O, čia gražu! – tuo tarpu tarė mergina, įėjusi į mano butą ir lengvai atsidususi.
„Ko jai dūsauti, pagalvojau, tokiai sklidinai pilnos gyvenimo pilnatvės“. Tikrai nesupratau, ko čia jai reikėtų dūsauti. Nesuprasiu niekad, kodėl laimingi žmonės dūsauja, lyg mane nelaimingą pamėgdžiodami. Matyt, ji jaudinosi dėl savo viešnagės, nenumanydama, kad aš apsidžiaugiau ją pamatęs. Gal ji manė, kad į svečius jų nepriimsiu?
– Čia tiek, panele, gražaus, tai vien tiek, kad jūs atėjote, savo apsilankymu pagerbėte, – nuoširdžiai pasakiau, pamiršęs visas skriaudas. Štai stovi knygų spinta, pilna knygų, ir viskas. Ar graži jums ši spinta? Jos viena koja išlūžusi, tad įdėjau šiuolaikišką. Daugiau nieko įdomaus čia nepamatysite. Nebent mane. Bet aš savaime neįdomus, vien iš išvaizdos tai matosi, nesiskutu kitaip kaip kartą per savaitę, be to, atrodo, jūs mane jau matėte. Laisvės prospekte vakar. (Pamaniau mintyse: „Dieve, koks saldus žodis Laisvė“.).
– O kokie ten paveikslai?
Ji akimis parodė į du reprodukuotus portretus, kabančius abipus durų.
– Vienas tai Ticiano. Čia Jėzus monetą laikančiajam mokesčių mokėtojui sako: „Kas Dievo, atiduok Dievui, kas ciesoriaus – atiduok ciesoriui“. Ciesorius, tai valdantysis, – aiškinau tarsi gidas, aistros pagautas. Ir rusų „caro“ pavadinimas iš čia, iš lotyniško žodžio „kiesar“. Jeigu jums pas mane gražu, tai ir man gražu.
Pasidairiusi po kambarį ji aikčiojo:
– Kiek daug nuotraukų ant sienos išdėliota! Apžiūrėsime, jei galima.
„Gal jie atėjo čia kažkokiai apžiūrai. Reikia būti budriam“, – atsargiai pamaniau. Bet ką ten būsi budrus. Sienų nepakeisi. Ir to, kas ant jų. Antra vertus, ko man bijoti. Negi ką nors slapta turiu.
– Žiūrėkite, kur tik norite ir ko tik norite. Viską leidžiu savo namuose, – pasakiau merginai, kartu pažiūrėdamas ir į vyriškį, jos palydovą, kuris atrodė truputį sukaustytas. Jis buvo su juodais ūsiukais panosėje. Tokiais juodais, tarsi išdažyti, juodesni negu jo plaukai. „Kaip gal koks gėjus ar KGB agentas“, – kvailai pamaniau. Šitaip įtarinėti, žinoma, labai negražu, žema, dėl to atsiprašau, bet aš iš tikrųjų taip pamaniau. Lyg gelbėdamasis iš nepatogios situacijos, nuo savo minčių, lyg pagaliau prisiminęs, kad mes dar nesusipažinom, aš ištiesiau jam ranką, o jis ją priėmė tvirtai paspausdamas. Pirmiau, negu aš tarstelėjo vardą ir taip jėgingai suspaudė ranką, jog aš pamaniau kad ūsai rodo vyriškumą, o ne ką kita:
– Vaclovas.
Aš jam atsakiau:
– Jonas, – ir juokais pridūriau:
– Venčeslavas.
– Na ne, aš Vaclovas, – kažkaip labai kuklindamasis pataisė jis mane, lyg tas vardas būtų kaip šventojo.
– Nežiūrint koks vardas, pavaišinsiu jus kava, jei neatsisakysite tokių menkų mano vaišių. Dar ir dešros prilaikau. Ir, nesulaukęs jokio atsakymo, nusilenkiau merginai, rankos jai nedrįsdamas ištiesti, nes tai nemandagu, tik pasakiau:
– Mano vardas Jonas, o jūs kuo vardu? – paklausiau trafaretiniu mandagumu.
– Antosė, – gyvai atsakė ji, spindinčiomis akis. Pasisakė vardą ir tarytum sukluso, laukdama kaip aš sureaguosiu. Pirmą akimirką aš pamaniau, kad vardą ji sumelavo, nes jos amžiaus nėra merginų tokiu vardu, tai senas kaimiškas vardas, be to, ji aiški miestietė. Kaimo merginos, pavyzdžiui, palaidais papais nevaikšto.
Ji vėl sučiauškėjo, kai aš, tiesiog pastebimai, žvilgtelėjau į jos papus:
– O, čia tikrai gražu.
Nežinau, kas jai labiausiai patiko. Iš jos žvilgsnių matėsi, kad kažkas jai labai čia patinka. Rodės, kad tas portretas, apie kurį nekalbėjome, o ir kitas, apie kurį dar nė neužsiminėme. O gal siena, nuotraukomis išklijuota, ar mažas rašomasis stalas po jomis, ar knygos esančios visur, kur tik yra vietos. Man visa tai jau atsibodę, pernelyg daug metų ši apystova mano kambarėlyje tūno kaip žuvis tunas okeano dugne – kambarėlyje, kuriame tiek kančių iškentėjau. Mano lova, ant kurios ji atsisėdo, žinoma negalėjo patikti – pernelyg smarkiai ji jau nugulėta. Be to, nėra į ką atsiremti, kai ant jos sėdi. Tai ne sofa, kuri yra mažne kiekvienuose kultūringuose, ir netgi nekultūringuose, namuose, bet tik ne pas mane. Todėl pasakiau merginai. Tiek rimtai, kad jokiu būdu ji negalėjo pagalvoti, jog kalbu juokais:
– Jei žinočiau, kad dar pas mane ateisite, tai nusipirkčiau sofą, kad jums patogu būtų, kad būtų į ką atsiremti, panele, o čia nėra net nei atlošalo, ant jos sėdi kaip ant taburetės. (Beje, taburetė, pavyzdžiui, tarybinė trikojė, tai būtų jau visai šiems laikams rudimentas, kaip uodegikaulis žmogui.).
Ir bijodamasis to, ką pasakiau, pažvelgiau į vyriškį.
Jis sėdėjo patogioje mano kėdėje – senoje, jau klibančioje, bet dar poniškoje ta prasme, kad sėdėti joje patogu kaip fotelyje – yra ranktūrai poniškam sėdėtojui ir rankų nenulaikančiajam. Bet, o Viešpatie Dieve su visais angelais, tuo momentu... šast ir nukrito jam, Vaclovui ant galvos... knyga – mano Biblija iš aukštutinės knygų lentynos nukrito jam ant galvos. Panorėjau išnaudoti momentą, todėl tarstelėjau, gryną faktą apnuogindamas:
– Štai jūs matėte, kaip KGB mane audžia – šit numetė, bangom numetė, knygą iš viršutinės lentynos. Tikrai. Nesistebėkite, bet patikėkite ir kitiems pasakykite, kokie stebuklai darosi mano bute. Teisybė vienoje „Lietaus“ radijo dainoje pasakyta: „Daug stebuklų daros, bet angelo aš nemačiau“. Aš ne baltas angelas, aš veikiau juodas, panele. Baltai apsirengiu tik kai saulėta lauke.
Tuo momentu grįžtelėjau į ją, nerimastingai, bet ir tiesiai.
– Betgi žinokite, niekuo nenoriu aš nusikalsti. Toli dar cepelinai, – ištariau aš jėgų netekęs (nežinau, kažkodėl pasidarė man silpna). Mat, kai pervargstu, išsiverdu šaldytų cepelinų, kurie suyra, jeigu krakmolo dviejų šaukščiukų puode neįdedu.
Jie susižvalgė. Matyt, dėl to, kad kalbelė nerišli, netgi nemotyvuota. Visą laiką bijau, kad bepročiu manęs nepalaikytų, nes taip pagalvoti yra lengva kaip, anot rusų, „kak dva palca abasatj“.
– Pone, mylimas ir geidžiamasis, jūs esate namuose ir galite komanduoti. Aš pats jums cepelinų išvirčiau, jei liepsite.
– Ne, gerbiamasis. Geriau pasakykite, dėl ko jūs atėjote, – pasakiau jam tartum girtas, ir kažkokį netikėtą galvos svaigimą pajutau, o gėręs tądien dar nebuvau nė kiek. Išvis, ko gero, gėrimą teks nutraukti, nes nedaug gėrimas kančias sumažina, o kartais jas net ir padidina. Ne ko gero, o tikrai nutrauksiu.
– Čia paprasta – atėjom pasakyti, kad nesame mes KGB, kaip jūs manote. Atleiskite, bet jeigu taip manote – manote šizofreniškai.
– Tai kas jūs tokie, meldžiamasis Vaclovai ir svety?
Aš tikrai pradėjau šnekėti, kaip girtas, nors, sakau, negėręs buvau. Paskutinįsyk gurkštelėjau tik užpovakar, tai kas, kad bonka ant stalo stovėjo, ji buvo tuščia. Jis atsakė:
– Mes Jonai iš klubo.
– Tai gal iš Kūlgrindos klubo, kurią Dirgėla aprašė?
– Irgi pasakėte! Mes iš intelektualų klubo. Turbūt negirdėjote tokio? Ar girdėjote? Nesvarbu. Svarbu, kad priimate mus savo kambaryje, kuris šiuo atveju yra klubas. Ar aš turiu sprendžiamą balsą šiame, šios dienos, klube, visuomenei reikalingame? Žinoma su išlyga, jeigu jūs nevagiate?
Aš nesupratau, ką jis sako. Mūsų kalba per daug užaštrėjo todėl aš nutariau būti ramesnis. Man šis paskutinis jo sakinys pasirodė juokingas, todėl atsakiau:
– Vien tik knygose rašo, kad aš vagiu, o iš tikrųjų pavogęs esu tik šiekštelę. KGB ką meluoja, nepaisykit. Manot, jie neišplitę? Jie išplitę plačiai. O savo priešu įsivaizduoja tik mane vieną: jų gaujelė bangomis mane kankina.
– Dovanokit, o kas ta šiekštelė? Čia įdomu, – labai staigiai susidomėjo Vaclovas, kėdėje kaip sunkus malūno akmuo sujudėdamas taip, kad ta kėdė vos nesulūžo. Jo pilvukas rodė, kad sveria Vacys du centnerius. Tarytum būčiau pasakęs kur pinigai padėti, taip sureagavo.
– Aš nei pats gerai nežinau kas ta šiekštelė, bet pasakysiu: rodos, pentelė dalgiui išplakti.
– Ai, tuščiajo, – kažko lyg išsigandęs tarė Vacys ir net mostelėjo ranka tokiu mostu, kuris reiškė, ką ir pasakė: tuščiajo!
Buvo pats laikas, patogus momentas pakalbinti gražuolę, to man nuolat norėjosi, todėl klustelėjau:
– Ar nenuobodu jums, mergužėle?
Ji nieko neatsakė, tik kietai sučiaupė lūpas – lygiai taip, kaip ir aš įpratęs sučiaupti. Norėdamas vis dėlto ją prakalbinti, sakau toliau:
– O jūsų vardo tai gal nė vardų žodyne nėra. Pažiūrėsiu leistruose.
– Ai, geriau nereikia, – kažkodėl išsigandusi pasakė ji. – Daug svarbiau koks vardas jūsiškis. Mūsiškis tai nesvarbu. „Kas čia parašyta yra tiesa“ juk tai jūsų rašyta? Yra jame jūsų ir vardas. Bet ar jūs nemeluojate savo tiesoje, – staigiai lyg išgąsčio pažadinta klustelėjo ji ir, atsiprašau, lyg gyvatė, įsistebeilijo man į akis. (Žinoma, tokią deivę, kuri iš pieno ir kraujo, su gyvate lyginti niekaip negalima.). Kažkiek išsigandau jos tokio tiesaus pažvelgimo. Tik mergina ją galėčiau vadinti. Gal truputį laisvo elgesio. Ji man atrodė geidžiama kaip niekas. Norėjau atsakyti, jog tai, manoji tiesa, yra reali tiesa, kaip šie tavo papai, kuriuos matau prieš akis ir atrodo pripulčiau paliesti. Bet ne viską pasakau, ką mintys galvoja, o net ir diktuoja.
– Panele Antose, neturiu mados aš meluoti.
Ir, kaip kretinas, ir kaip sentimentalas, ištiesiau jai ranką, tarytum nežinodamas, kad tik moteris gali ištiesti ranką, o ne vyras. Bet ji buvo mano viešnia, be to aš už ją daug vyresnis, tad gal ir turėjau tam moralinę teisę. Ji padavė man ranką. Tokią artimai malonią, gaivinančiai vėsią, kad net apsąlau. Bet pasakyti neturėjau ko, tik lūpas suglaudžiau tokia pačia maniera kaip ir ji neseniai. Spustelėjom ranką vienas kitam gana stipriai. Svarbiausia, kad ir ji spustelėjo. Nes tuo parodė man draugiškumą, kas mane padrąsino dar atviriau elgtis su ja. Kai ji ranką ištraukė – jau ir taip per ilgai ją laikiusi – aš kyštelėjau ranką ir jos palydovui Vaclovui, tarsi iktol nebūtume nė pasisveikinę, nė susipažinę. Jis padavė ranką kaip mazgotę ir... antrąkart pasisakė savo vardą: Vaclovas. Aš nusigandau ir nutariau tvardytis nuo tokių keistų savo veiksmų. Dar pagalvos, kad aš nepartinis keistuolis – kaišioju leteną nemotyvuotai.
Pasiūliau jiems kavos pagurkšnoti, atnešiau ir cukrinę, kuri, beje, medinė, todėl labai originali, rankų darbo, cukrų buvau užmiršęs. Mergina pasirinkusi sėdėti ant nepatogios lovos, atrodė gana patogiai jaučiasi, nors taip sėdint ir nugara įskausta. Gal todėl ji pasviro į šoną ir atsigulė į lovą, kojas palikusi nuleistas. To jau nesitikėjau. Ir nebuvo galima to nepastebėti, tylomis nuleisti.
– Panele, gal norite miego? – pasakiau jai.
– Daug ko norėčiau, bet šį momentą tenoriu tik paklausti.
– Nagi klauskite, – pasakiau jai.
– Ar tas portretas, kuris prie durų, tai Dostojevskio? – ir mostelėjo ranka link jo.
Aš nustebau. Nesupratau, ar ji juokauja, ar klausia rimtai. Vienaip ar kitaip, bet aišku, kad klausia. Rimtai ar nerimtai klausia, bet aš atsakiau kuo rimčiausiai:
– Tai Šventojo Pranciškaus portretas. Jis mane lydi nuo jaunystės dienų. Matote jis su abitu. O Dostojevskis niekad nebuvo vienuolis. Antai, jo „chitonas“ netgi sulopytas, matote. Retais dygsniais, lyg siūlo jam trūko, o buvo turtingas.
Ir Vaclovas įsispitrijo į portretą net išsižiojęs, lyg norėdamas pasitikrinti ar aš nemeluoju. Iktol jis su teisuolio mina sėdėjo kėdėje, kuri sugirgždėdavo tyloje laikas nuo laiko. Ji jau seniai girgždanti ir krypuojanti, bet dar laikosi ant kojų – tokie mano foteliai ir krėslai. Atrodo patogumo joje nejausdamas jis atsistojo, ir priėjęs pasižiūrėjo į portretą iš visiškai arti, kaip pusaklis, akinius namie pamiršęs. Pasitrynęs akis ir dar pažiūrėjęs, pasakė:
– Dygsnių aš neįžiūriu. Tai gal popiežius Pranciškum vadinasi todėl, kad Pranciškaus portretas pas jus yra nuo jaunystės laikų? Kiek jums dabar metų, Jonai?
Į kvailus klausimus stengiuosi neatsakinėti, bet metus atsakiau:
– Man jau šešiasdešimt ketveri metai, o portretą turiu nuo tūkstantis devyni šimtai septyniasdešimt ketvirtų metų.
Jis nusiramino, liko patenkintas išgirdęs mano atsakymą ir vėl atsisėdo, pasiėmė krepšį ant kelių ir išsitraukė... antrą butelį, nors dar pirmojo nebuvom pradėję, o laiko buvo praėję jau nemažai. Padėjo jį ant stalo, sakydamas:
– Va, Jonai, pasivaišinkim atsakančiai.
Pamaniau, nori mane nugirdyti. Ant staliuko stovėjo dar mano paties pirktas butelaitis, su kamšteliu šalia jo, tiesa, kaip sakiau, jau tuščias. Nespėjau jo nuimti, durų skambučiui suskambus. Kai paskambina į duris, tai galvotrūkčiais lekiu jų atidaryti bijodamasis, kad skambintojas nenueitų. Pasiaiškinau:
– Dėl degtinės, dėl šios – leiskite nemeluoti – dėl šios bjaurios tručyznos, tai sakau: išgerdinėju todėl, kad bangomis nusikaltėliai mane kankina. Vis šiek tiek būna lengviau, kai išgeriu.
– Gal nebus per daug. Ir jis priglaudė savo butelį prie manojo, kad net suskambo. Aš akis išplėčiau, kad ir jo butelis, ir manasis buvo tokie patys: degtinė pavadinimu „Teisinga“. Aš stvėriau savo tuščią bonką ir pakišau po stalu, užsukęs ant jos kamštelį, šio sutapimo išsigandęs tarsi kokio neaiškaus nusikaltimo.
Staiga Antosė pakilo nuo lovos ir sako:
– Niekad dar nemačiau tokio paveikslo. Ji vėl priėjo prie pat Pranciškaus. Norėčiau jį nusifotografuoti. (Tačiau jokio fotoaparato jos rankose nesimatė, nebent rankinėje turėjo.).
Ji parodė smiliumi į lopą ant abito ir sako (likusius keturis pirštus kietai sugniaužusi į kumštį):
– Daug gražiau, kai drabužis sulopytas. Pamatysit, tai įeis į madą kada nors. Tik pasižiūrėkit koks jisai santūrus ir asketiškas tas šventasis.
– Nagi, taip. Eikš išgersime.
Ir jis pradėjo pilstyti į mano mažus stikliukus, kuriuos tris ką tik išdėliojau, išėmęs iš nedidelės senoviškos spintelės – nusipirkau ją dar litais ir užrašiau nugarėlėje kiek už ją mokėjau, kur ir kada pirkau. Mačiau, kad svečiai ir į tą spintelę žvilgčioja, lyg norėdami ją išsinešti ir nežinodami kaip tą padarius.
Mergina atsigręžė savo jaunatvišku veideliu kažkodėl į mane, lyg kviesdama išgerti, šyptelėjo ir priėjusi prie staliuko uždengė savo taurelę delnu, tuo parodydama, kad negers. Aš pamačiau kaip juda jos papai sulig kiekvienu judesiu ir gavau iš to virtualųjį susižavėjimą ir net pasitenkinimą. Rodos, ji tyčia judėjo taip, kad papai krutėtų, tuo lyg norėdama valiūkiškai paerzinti. Jie sujudėdavo slėpiningai, labai erotiškai ir beprotiškai patraukliai. Pamačiau, kad jos gražus ir užpakaliukas. O ta jos krūtinė nuo pat pirmosios akimirkos ramybės man nedavė, dominavo mano nuolat budinčioje sąmonėje: dieviškai iškili, per daug nenusvirusi, nors ir sunki. Didelė dovana tam asilui, su kuriuo ji atėjo – pamaniau: „Juk jam ji prieinama“. Atsisėdusi ankstesnėje vietoje užvertė galvą į viršų, kur kabojo manasis Šv. Pranciškus ir klausia kaip mokinukė, lyg kritusi iš dangaus ir nieko iktol negirdėjusi?
– Tai koks čia šventasis? Ar tikrai Šventasis Pranciškus? Kad šventas, tai matau, jis su nimbu ir apsirengęs vienuoliškai. Bet kodėl jis Pranciškus?
– Todėl jis Pranciškus, kad jūs Antosė. Jis Pranciškus Asyžietis Džiovanis. Šventasis tokių senų laikų, kad ir patikėti sunku: jis iš trylikto amžiaus.
– Oho, daug vandens nutekėjo.
(Man blykstelėjo žaibiška mintis, kurios, be abejo, nepasakiau: „Ir tau kada nors vandenys nutekės, kai užaugs įsčiose kūdikėlis“. Minčių aš niekad nesuvaldau.).
– Taip daug. Daug laiko šis paveikslas ir su manimi keliauja. Kur tik kambarį benuomavau, visur jis kabojo matomiausioje vietoje arba virš staktos.
– Sulopyta ruda sermėga puošia jį, neturtingi buvo visi šventieji.
– Jis, panelyte, iš turtuolių šeimos, bet turtų atsisakė ir pasiskyrė askezei. Pamaldus buvo toks ir įsijautęs, kad net stigmos jam atsirado – Kristaus žaizdos rankose, ir pėdose, ir šone.
– Oho, – vėl nustebo ji, tą ir žodžiu pasakydama:
– Stebiuosi. Tai jūs visą gyvenimą meldžiatės šiam paveikslui?
– Pasakysiu jums atvirai: aš jau nesimeldžiu, nors Pranciškus man toks pat artimas ir patrauklus kaip seniau. Maldomis neišmaldavau, kad nusikaltėliai bangomis manęs nekankintų, nors daug metų ties juo klaupdavausi ir klūpėjau. Neišmaldavau, nors po kelis kartus per dieną sukalbėdavau „Tėve mūsų“, „Sveika, Marija!“ ir „Tikiu Dievą Tėvą“. Jūs gal nežinote nei kaip poteriai vadinasi?
Pažvelgiau Antosei į akis ir atrodo nuo to ji susigėdo.
– O kad jo abitas sulopytas, tai patinka kiekvienam atėjusiam. Kai kas nors pas mane ateina, tai apie nieką tiek nekalba, kaip apie šį paveikslą, lyg būtų jis šventas, nuo kurio galima pasveikti. Gerai, kad dar votų čia man neprikabinėja, nors gal ir neblogai būtų. Visi pastebi šį paveikslą mano kambary. Deja, svečių pas mane šiais laikais labai apretėję. Gal, leiskit pasakyti, drįstu spėti: neateina todėl, kad KGB mintis mano seka. Sunku tai suprasti, bet kažkodėl va jau kelinti metai, kai niekas pas mane neateina. Ačiū, kad jūs atėjote.
Tuokart pasišaipė Vaclovas:
– Jonai, jeigu į Vilnių atvažiuos popiežius Pranciškus tai būtinai ateis ir pas jus. Juk Šventąjį Pranciškų savo bute adoruojate. Iš esmės katalikiška jūsų buveinė, kaip suprantu, dar nuo tarybmečio.
Aš nutylėjau. Nesumojau ką atsakyti. Ir kaip tik tą akimirką įvyko didis dalykas, tiesiog stebuklas, kuris mane išmušė iš vėžių: man... pasirodė... regėjimas, mane išgąsdinęs kaip žemės drebėjimas: aš pamačiau kad Šventasis... pasigręžė portrete į poną Vaclovą ir parodė pirštu į savo lopą ant krūtinės! Tada lėtai ranką vėl nuleido, ji prapuolė už portreto rėmo, ir veidą nustatė tokia pačia poza kaip ir buvo – su pamaldžiu žvilgsniu į aukštybes. Aš net nusipurčiau nuo šios vizijos ir pamaniau ar tik nereiktų man kada nors nueiti pas psichiatrą. Juk ir jie, mano svečiai, tuo metu žiūrėjo į portretą, tačiau nei krūptelėjo kuris jų, nei kaip nors kitaip sureagavo. Išeitų, kad jie nieko nematė. Tik rodos, jei gerai pastebėjau, Vaclovas klustelėjo: „Kas atsitiko?“. Aš net sudvejojau: manęs jis šitaip paklausė, ar šventojo Pranciškaus. Taip ir pagalvoti yra kvaila kaip man pasirodė – juk jokiame paveiksle žmonės neatgyja, niekad nesujuda, o aš tai, o Viešpatie, aiškiai pamačiau! Pirštu Šventasis parodė į savo lopą: lygiai taip, kaip esu matęs šventuose paveiksluose, kur Kristus pirštu rodo į savo apnuogintą širdį. Mano paveiksle Pranciškaus rankų visai nesimato, nes čia portretas, bet jo ranka iš apačios pamažu pasirodė, pakilo ir... kaip dienos šviesą matau – parodė lopą ant abito, apie kurį kalbėjome!
Į psichiatrą, tai, žinoma, aš nesikreipsiu, jie patys į mane kreipiasi: jau tris kartus, jau laisvoje Lietuvoje jie mane buvo į psichiatrinę ligoninę išvežę! Turėtų kalėjimo už tai gauti. Bet argi gaus! Teisingumo nei iš tolo nesimato. Tenorėčiau Dostojevskį pacituoti, žodžius iš jo apsakymo „Pupa“: „Tuo, kad kitą uždarysi į beprotnamį, savo proto neįrodysi“.
Negana to aš, o Dieve, išgirdau kaip už lango pradardėjo karieta, lyg norėdama mane kažkur išvežti. „Be abejo, į psichiatrinę ligoninę“, – pagalvojau. Aš aiškiai išgirdau kaip darda grindiniu kaustyti vežimo ratai, nors už lango nė jokio grindinio nėra, kurį dzūkai vadina žodžiu bru