Žarnos ant parduotuvės sienų (2 serija: dėkingumo skonis)

Pardavėja Akvilė stovėjo tualete už durų visa nutirpusi ir klausėsi, kas vyksta parduotuvės salėje. Kriauklėje plaukiojo nebaigti plauti prišikti jos trusikai, bet Akvilei dabar ne tai buvo galvoje. Širdis daužėsi iš baimės, atrodė, kad tuojau iššoks. Truputį pravėrusi duris, mergina pro plyšelį pamatė ant žemės sugulusius žmones ir tą pačią pagyvenusią pirkėją, rankoje pakėlusią granatą ir rėkiančią iš visos gerklės: 
– Ir kad man be  nesąmonių, supratot? Ramiai gulit ir nejudat! Tik pasijudinkit kuris – razpirdolinsiu nachren visą šitą larioką ir jus kartu! Tik pabandykit šokinėt – rinks tada jus gabalais į maišelius, atvičiaju! Taip kad gulit man spakainiai! 

Moteriškė stovėjo nugara į tualetą ir nematė, kad Akvilė ją stebi. Mergina akimirksniu suprato, kad reikia veikti – dabar pat, nes paskui gali būti vėlu! Vėl sugurgė viduriai, bet nebuvo kada apie juos galvoti. Sukaupusi visą ryžtą, drąsą ir heroizmą, jaunoji pardavėja pasileido plaukus ir klykdama nubėgo prie niekšės su granata. Likus porai metrų iki pagyvenusios ponios, Akvilė pašoko į orą, atliko ore meistrišką suktuką ir visiems parduotuvėje rėkiant „valio herojei!“, jau taikėsi iš kojos smogti moteriškei į makufelį. Bet... Moteriškės atsakas buvo žaibiškas: pastvėrusi jaunosios pardavėjos koją, agresyvioji ponia permetė ją per save ir priėjusi prie nukritusios Akvilės, koja prispaudė ją prie žemės. 
– Na, kokias tu čia nesąmones darai, jaunoji panele? Nusibodo gyventi pačioje jaunystėje? 
Mergina nieko neatsakė, tik bejėgiškai tylėjo, raudonuodama iš gėdos ir baimės. Koks promachas! Kas dabar jai bus? O ant grindų sugulę pirkėjai, ką tik rėkę „valio herojei“, dabar užsipuolė Akvilę: 
– Dura! Per tave dabar mus visus susprogdins! Negalėjai palaukti ir pagulėti ant žemės kaip mes, normalūs žmonės? Nafik lindai? 
– Aš šiaip tai jus visus gelbėti norėjau, jeigu ką... 
– Kas tavęs prašė, durnele? Būtumėm klausę, darę ką liepia, ir būtų paleidusi. Dabar susprogdins mus. Mes nenorim mirti!!! 

Vienas pensininkas maldaujančiu balsu kreipėsi į pagyvenusią ponią su granata: 
– Geroji, maloningoji ponia! Būkit tokia gera, pasiimkit šitą neklaužadą ir susprogdinkit, nes tik ji čia kalta. Mes gulėjom kaip žmonės, tik ji viena bandė išsišokti. Tai ją ir sprogdinkite, geroji ponia, prašau jūsų! Pas mane anūkai maži... 
– Jo, teisingai! – vienas per kitą pradėjo rėkti žmonės, – maloningoji ponia, būkit tokia gera, nužudykit ją! Jeigu reikia, mes dar jums padėsim! Tik mus paleiskite, būkite gailestinga, mes tikime jūsų didžiadvasiškumu! Jums ant veido parašyta, kad esate labai dora moteris. Tik paleiskite mus! Mes policijai pasakysim, kad nieko nebuvo.

Akvilė, tai girdėdama, net pabalo iš apmaudo. 
– Afiget! Va koks jūsų dėkingumas! Ačiū, labai ačiū jums! Jus dar gelbėk, o jūs va kuo atsimokat. Būčiau žinojusi... 
– Tu čia apie dėkingumą nešnekėk, snargle!!! – įsiuto tas pats pensininkas, – supranta ji, matai, apie dėkingumą! Kai iki mano metų dagyvensi, tada galėsi šnekėt. Nors... Nedagyvensi. Susprogdinkit ją ir paleiskit mus, geroji, nuostabioji, maloningoji ponia! Iki grabo lentos būsim dėkingi! 
– Ir dar jūsų kojos labai gražios! – tarė vienas studentas.
 
Pagyvenusiai poniai net akys žybtelėjo. 
– Eik tu, jaunuoli, tikrai gražios? – pasakė ponia staiga pasaldėjusiu balsu ir atsistojo kiek grakščiau (kiek leido jos nutukusi figūra). 
– Labai gražios! - pradėjo rėkti visi, – o kokia figūra jūsų! O veidelis koks dailus, jūs labai žavi, patraukli! O šita mergiotė kokia baisi prie jūsų! Snukis prašosi granatos. 
– Na gerai, įtikinot, – pasakė pagyvenusi ponia flirtuojančio saldumo kupinu balsu, – stokis, panele, ir einam! O jūs kol mes išeisim pro duris gulėkit, po to visi būsit laisvi. 
– Ačiū, ačiū jums labai, geroji ponia! – šaukė žmonės džiaugsmo kupinais balsais. Tuo tarpu Akvilė, kol moteriškė vedė ją link durų, mintyse jau atsisveikino su gyvenimu. „Kad aš būčiau žinojusi“, – pagalvojo ji. Mintyse dar švystelėjo kažkur girdėta frazė – „nė vienas geras darbas neliks nenubaustas“. Vėl susuko vidurius – nejaugi jau paskutinį kartą gyvenime? 

– Nu ką, jaunoji panele, pasivažinėsim? Tu man kol kas būsi reikalinga. Yra labai svarbių reikalų. Kur tavo mašina? 
– Aš be mašinos, važinėju troleibusu... 
– Nieko, tuoj bus mašina. 
Pagyvenusi ponia sustojo prie pirmo pasitaikiusio automobilio. Nepaleisdama Akvilės, o kitoje rankoje laikydama granatą, moteriškė pašoko į orą ir iš visų jėgų spyrė į šoninį stiklą. Smūgis buvo toks, kad stiklas iš karto subyrėjo smulkiais gabaliukais. Įsodinusi Akvilę į automobilį, moteriškė atsisėdo pati ir išsitraukusi iš rankinuko kažkokį nusmailintą metalo gabalą, užvedė automobilį. 
– Bet tai žiūriu, jūs viskam pasiruošusi, – nusijuokė Akvilė nelabai linksmu juoku. 
– Ilgametė patirtis daro savo. Dar ne to greit pamatysi. Važiuojam! – tarė ponia, ir davusi ant gazo, rovė iš vietos ant prakasų ir su zanosais išlėkė į gatvę. Kad netrukdytų vairuoti, ponia granatą įmetė į bardačioką. 
– Kur važiuosim? – paklausė mergina. 
– Pamatysi. 

Ponia lėkė vakarinio Vilniaus gatvėmis, nestabdė prie šviesoforų ir radarų, skersa rašėsi į posūkius. Nuo tokių zanosų Akvilei vėl prasidėjo panosai, ji vos laikėsi sutraukusi žiedinį raumenį, bet su kiekvienu zanosu panosas darėsi vis stipresnis ir vis labiau jautėsi, kad tuoj ištrykš į išorę. Jaunoji pardavėja su išgąsčiu prisiminė, kad jos trusikai liko mirkti kriauklėje paduotuvės tualete. „Bus blogai“, –liūdnai pagalvojo mergina... 

LAUKITE TĘSINIO VĖL.
Mužik Super Star