~~Poe
Matyk, stebėk, kas vyksta čia,
bet nenustebk, kai ašaroje,
it Perkūnas griaudėtų,
katučių plos minia...
Tai Dievo ašara.
Esu Poe. Girdi?
Poe esu.
Nedaug kas atsiminti išgalės,
kokio pasaulio būta lopšyje

– Ir aš taip pat?
– Ir tu taip pat.
Bet tau po galva titnagą dedu.
Ten – angelai.
Kiek kibirkštėlių,
tiek ir jų.

– Ir tu?
– Ir aš, Poe, ten kartais kaip viešnia,
O šiaip gi palaidūnė, vėjo botagėlis.
Ir atsimink, kad Dievas irgi verkia
ir verkia jis – ne dėl manęs.
Pasakė: eik į titnagą,
kūrenk kibirkštėles.
Nemoka Dievas lopšio būtyje
Išpasakoti tiesą;
iš kur ir kaip čia kas ateina,
Tai jo neiškalbėta paslaptis.
Ir šit prasideda...

– Tremtis?
– į Žmogų. Vėl atgal į molį.
Štai abrozdėliai pavyzdžių...
Tik nesiskubinki sakyti žodį,
į kokią Esatį, į kokį Žmogų...
iš lopšio tremtiniu eini.

Tremties esmė nesikeičia dėl to
ir Dievas verkia, kad kitaip nemoka būti.
Visa pakalnė ašarų.
Na, o kol kas čiūčiuok, linguok,  Pranuci
šituo lopšiu ir jo gyvenimu.