Gal 2008 metais, kai kėgėbistiniai srutos mane kankino bangomis labai smarkiai, nežinodamas kaip nuo to gelbėtis, kaip nors kiek išsigelbėti, nutariau šitaip pabandyti – eiti iš darbo (Lietuvių kalbos institute Antakalnyje) į namus (į Fabijoniškes) eiti pėsčias. Tai ir padariau – pjaunamas: ir kankinimu kankinančia būsena, savijauta, ir žodžių plakimu, žodžių labai garsiu kartojimu galvoje pjaunamas, parėjau iki pat namų pėsčias, nė kiek autobusu nepavažiavau. Sėkmingai užlipau visą kelio į Ukmergę paplentę – eidamas šaligatviu mašinų kriokime užlipau prieš šį kalną kelyje į Ukmergę, įveikiau kalną, kuris Vilniuje gal ir aukščiausias, gal ir ilgiausias. Kelyje mašinos važiavo jau tankiai, ne kaip anksčiau, važiavo viena paskui kitą be jokių properšų, ir jų klaikiame ūžesyje ir burzgime žodžių kartojimas aidėjo juo garsesnis ir juo dažnesnis. Labai sunku buvo. Labai. Ėjau ir šūkavau ,,Gerasis Dieve!“, ,,Gerasis Dieve!“ Dėl kankinimo kankinančia būsena – labai sunku buvo. Gaujelėje, bunkeryje budėjo senis, amžinasis niekšas kankintojas nuo senų laikų. Buvo bunkeryje ir jaunų. Kai priartėjau prie namų, nugirdau žodžius iš KGB bunkerio: ,,Duok kojas!“. Taigi duok Jonui kojas, pasakė gaujelės vadeiva KGB bunkerio darbuotojams, iš kurio mane bangomis ėda. Mat ir kojas reguliuoja. Kartais negalėdavau nė paeiti, o kartais galėdavau skristi kaip vėjas. Tai tikrai būdavo reguliavimo ,,duok kojas“ ir ,,neduok kojų“ rezultatas. Tikrai KGB srutos turi galimybę bangomis tai reguliuoti, bet nelabai dažnai tuo naudojosi.
Gal dar ir parašysiu, kaip sunku būdavo prieš ozo kalną užlipti ankstesniais laikais, kai eidavau pėsčias iš darbo per Vilniaus ozą – tai būdavo tomis vasaromis ir priešžiemiais, kol dar nė ,,Akropolio“ nebuvo pastatyta ant ozo kalno prie Fabijoniškių.
 
2014 m.