Gaivus oro gurkšnis, vėsuma,
Taip norėtųsi išskleist rankas ir kilti,
Kur beribės erdvės, šiluma,
Kur esi reikšmingas. Bet, deja,
Mirti teks. Nebeišvysiąs saulės tu verki,
Gaudai spindulį, lietaus lašelį,
Nebejausiąs meilės pradedi mylėt,
Teikti tai, ką dar suspėtumei išvysti.
Kuo besidžiaugią kiti
Leistų tavo širdžiai pasiduoti
Tai triukšmingai džiugesio minutei.
Tu tiki,
Kad iki atokvėpio paskiausio
Spėsi dar pabūt laisva,
Nesutramdoma, stipria, galinga, vieniša
Pražydusia gėle Sacharos dykumoj.
Tu jauti – esi stipri. Bet čia gija nutrūko –
Tu grimzti gilyn į tamsą,
Nes buvai kaip saulė nakties tylumoj.