Paskutinsyk

Praėjo spalis. Nebeliko nė žymės,
To viso, ko kadais mums neužteko.
Ir kūnai, žodžiai, mintys svetimės,
Vės tavo pėdos ant išminto tako.
 
Bet ir į jas greit dulkių prisigers,
Kurias nuplauti nepajėgs net liūtys.
Ir vaisiai kris nuo vienišos obels –
Nenuskinti – kad žemėje supūtų.
 
Paskutinsyk. Nes medis tas nudžius
Ir nežydės, kaip įprasta gegužį.
Nors šlamesį aš jo vis tiek girdžiu,
Girdžiu, kai vėtroje dar šakos lūžta
 
Ir krenta obuoliai... Paskutinsyk.
Dar neragauti. Žinome, kad saldūs.
........................................................................
 
Ir tu, jeigu gali, pasiklausyk.
Bent vieną
Paskutinį
Kartą...
kaip lietus