nebuvo nieko tik tyla
nusprūdus nuo alkūnės linkio
ir ta karieta dyvina
sulūžusi žirgus iškinkius
dar upės žėrintys purslai
meduotą korį liečiant lūpoms
sugrįžk mielasis kur dingai
žiūrėk vėl mėnesiena supas
užmiega gildantys sapnai
suvirpa klevo lapai vėjy
tik peteliškės—pranašai
paklydę ieško vėl rugsėjo
išeik į dieną po nakties
viliodama pro žilą rūką
take peizažas —paslaptis
iš seno seno atviruko