Aš netikėsiu – net parklupęs stengsiuos
Sugriauti lemties sienas, peržengti slenksčius...
Tik ar gali, žmogau, apglėbti tamsą,
Ir gerti upę, kolei ji visai išdžius?
 
Ir mirusiųjų negali prikelti,
Net jeigu jie – gyvi, bet mintys jų – kapuos.
Nebent nakty suradęs ramią kertę
Galvot, galvot, galvot, kol visa tai pabos.
 
Kol pagaliau uždegęs savo žvakę
Suprasi, kad ir ji juk kada nors užges.
Ieškojęs netekties savęs netekęs –
Prarasi paskutines laimės minutes.
..........................................................................................
 
Tad, tebūnie, geriau tos upės teka,
Po rausvo vakaro ateina vėl naktis.
O savo noru mirusius užkask prie tako
Ir saulės lauk, kuri galbūt tekės kaip niekada anksti...