Galas žvejybai

Jau nieko nieko neturiu,
Bet vėjas lyg vagis klebena langą,
Vienutėj sienų keturių
Tiktai tyla ausų būgneliuos skamba.

Išsibarsčiau, beliko man
Delne menka, slidi kruopelė gėrio,
Nuleidau vakaro dugnan
Pirštus nudilginusį laiko smėlį.

Padangėj fejerverkai vėl
Pažyra lyg dėvėtos metų dienos, 
Sukti klaustukai virš kodėl
Kabins, nežinomybėn svies ne vieną.

Galbūt blakstienos dar sudrėks,
Nors sūrios versmės veik išdžiūvo.
Paleidžiu tinklą į gelmes, –
Kiti sugaus didžiausią mano žuvį.
sada