Po juodbruvą šakų ažūrą nardo zylių kuždesys,
Ledokšnių sapną judesiui kerdėdamas.
Iš krūmo stirna patikliai išlįs —
Snieguoto ryto džiuginantis priedas.
Šypsaisi? Reiškia, kad atitirpai.
Atplukdė siela lengvą džiaugsmo luotą.
Dabar jauti — po sniego patalais
Nebeilgai bus gyvastis užklota,
Nes kraujas rąžosi, kai trumpas spindulys
Varveklio nosį ilgą pakutena.
Na taip, ženkali menki tiktai keli,
Bet jie patrupina svajonėms tavo peno,
Todėl lapiją jau regi sapnuos
Ir gurkšnis sąla, gomurį kai vilgo.
Nė nejunti, kaip pradedi dainuot, 
Nes natos kabo ant pernykščių smilgų.