Stypso be darbo kaliausė
Apsnigto daržo gale,
Kartais tik vėjo paklausia,
Kur jis skrajoja,
Deja,
Nuo prigimties vienakojė
Vėjo negali pavyt,
Kaulėtom rankom mojuoja,
Laukia sugrįžtant jo ryt.
Išūžtos ausys kaliausės
Vėjo tuščiais pramanais.
Proto ji turi negausiai –
Tiki naivuolė visais...
Taip liūdesys ją kankina
Apsnigto daržo gale,
Reiktų kaliausei vaikino –
Kur jį surast, kai žiema?
----
Atnešė vėjas daug sniego,
Pribėrė tyliai nakčia.
Gudrūs vaikai susibėgo –
Štai ir senukas šalia.
Nors ir abu besmegeniai,
Bet jau vienatvės nėra,
Šypsosi daržo kaliausė
Savo širdim šiaudine.