Jau esu sakęs savo raštuose, kuriuos platinu elektroniniais ir popieriniais laiškais, kad KGB gaujelė nuotoliniu būdu sukuria manyje ir tokia būseną, kad sunku būna atlaikyti garsumą. Šiaip šios sukurtos būsenos nė nejauti ir nė nežinotum, kad ji įjungta, bet tik tada nežinai, jei aplink nėra jokio garso nei garsų, jokio triukšmo. Gerai būtų, jei jie mane vien tik šia būsena kankintų. Bet, deja, kankina (dažnai ir po labai daug laiko) sunkiomis būsenomis. Beveik visada tokiomis, kad normalaus gyvenimo nė kiek nebūna. Kankina, dažniausiai, – dvi dienas iš eilės. Kartais ir praneša, žodžiais, kad tai ,,porcija“ dviems dienoms. Matyt, įjungia kankinimo apratūrą, veikiančią automatiškai, o patys mezga, arba skaito. Bet, žinoma, nei viena, nei kita, o tiesiog būdi savo bunkeryje prie aparatūros. Kas ten žino. Gal kada nors, kuris nors (ar ,,kuri“) raštu išsipasakos. Galėtų, pavyzdžiui, pseudonimu prisidengę viską aprašyti. Toks raštas tiražą nemažą gautų, nes tai (minčių sekimas ir kankinimai) iš tikrųjų yra įdomu ir unikaliai rẽta.
O šeštadienį ir sekmadienį – dienomis, kuriomis neinu į darbą – kankina būtiniausiai. O, atrodytų, normaliai mąstant, normalūs žmonės bent savaitgaliais atvangą duotų. Retenybė, kad šiais laisvadieniais bangomis nekankintų. Pastaraisiais laikais – dažniausiai – dirbtiniu slogavimu ir čiaudėjimu. Bet čia prisiminsiu senus laikus, kai dar nežinojau, kad kančios, kurias kenčiu, yra ne mano viduje natūraliai atsirandančios, bet iš išorės į mane siunčiamos, bangų sriautu spinduliuojamos, nematomu bangų sriautu išgaunamos ir laikomos. Ilgai, daug laiko, nesupratau manęs kankinimų reiškinio, mano kančių kilmės.
 
Buvo ir šitaip: nemigos naktimis, ar šiaip vakarais ir nubudus ryte, labai erzindavo krintantys į palangę lašai. Kalbu, kaip aišku, apie išorinę palangę.
 
Vos atsiverčiau puslapį kompiuteryje tęsti šį pasakojimą, KGB (tie, kurie mintis seka ir kankina) iškart įjungė mieguistumą, mieguistą būseną. Tad tesinori tik vieno dalyko: išjungus kompiuterį užsikniaubti ant stalo, ir užsimerkus kentėti tamsoje, alkūnes po kakta ,,pasiklojus“. Dar labiau norisi, žinoma, ne tokio ,,snūduriavimo“, o kad jį išjungtų. Nes tasai snūduriavimas neužmigdo, ir yra kankinantis. Vienais kartais labiau kankinantis, kitais – mažiau. Bet visais kartais nepageidaujamas, toks, kokio nenoriu (ir kiti nenorėtų). Seniau mieguistumą įjunginėdavo ir išvis nepakenčiamą, labai sunkų, labai nemalonų, kokį kentėti sunkiau negu galvos skaudėjimą, kurį pastarąjį visi žinome. Tad ir šįsyk kapituliuoju. 2014.III.17
 
O, (maždaug 1993 metais), atsigulęs ir kentėdamas lašų bumbsėjimą į palangės skardą, neiškečiau ir pradėjau planuoti kaip nuo tų lašų kaukšėjimo išsigelbti. Nes kai tik lašas krisdamas tėkšteli į palangę, tai tarsi man į smegenis pataiko, tiesiog suskausta kažkur galvoje nuo kiekvieno nukritusio lašelio. Neįtariau, kad taip yra todėl, jog man įjungta padidinto jautrumo būsena – nepakantumas garsams. Šitaip gulėdamas ir bemąstydamas prisiminiau kaip lašų varvėjimu buvo varginami kaliniai, ką perskaičiau Sąjūdžio laikais: kaliniui vienutėje buvo įtaisomas nuolatinis vandens kapsėjimas nuo lubų į grindis, kuris jį nerviškai labai veikdavo, sekindavo. Nežinau, gal tam kaliniui ir sunkiau buvo negu man, bet kai bangomis kankina kankinančiomis būsenomis, tai tikrai sunkiau būna man, (negu bet kam).
 
Mano lova buvo toli nuo palangės, į kurią lašėjo. Prie tolimiausios nuo lango sienos. Tolimiausios nuo lango, bet vis tiek lašų ,,smūgiai“ buvo man per garsūs, kad nebūčiau ėmęsis planuoti kaip nuo jų išsigelbėti. Bet ką čia daug sugalvosi – reikalas paprastas, tai ne namą pastatyti, bet įvykdomas nelengvai. Mintyse, senu įpročiu, pakeikdavau sovietinę pramonę, darančią daug ką labai prastai. (Gaujelei, kurie mano mintis jau ir tada sekė, tokie pamąstymai, matyt, buvo svarbūs.). Bet tik trumpam apie tai pamąstydavau. Svarbu buvo apgalvoti kas pakeičiama: kaip tą metalinės, barškančios skardos palangę suminkštinti, kad lašas, į ją krisdamas, garso neišduotų, man net galvą veriančio. Kempinėmis, žinoma, palangės neišklosiu. Nuplėšti nuo jos skardą, (kaip kažkada varinę nuo Arkikatedros stogo), irgi negalima, ir nė nesikėsinu tai daryti. Liktų nedailus, neuždengtas betonas. Negi šitaip darkysiu savo butą, nors tai jo tik išorė, o ne vidus, kurį kasdien matai jame gyvendamas.
 
Išmąsčiau, kad vienintelė, man prieinama išeitis, – tai uždengti tą palangės skardą kokia nors lentele, kuri būtų dusli krentantiems lašams. O tokia lentelė geriausia būtų iš presuoto kartono, tada dar labai populiaraus, plačiai vartojamo. Juo, kas jau beveik pamiršta, apkaldavo namelius – iš išorės ir iš vidaus, ir jis ilgai laikydavo, atsparus vėjui ir lietui. Būdavo pardavinėjamas dideliais lakštais, (rodos, nei paskyros nereikėdavo), ir toks kietas, kad ir vinimi lengvai neperkalsi. Jei plona, tai kalama sulinksta. Pavyzdžiui, skiedrinio vinuko per tą kartoną tikrai neperkaldavau, nes skiedrinis vinis plonas ir ilgas, irgi jau pamirštas. Juo prikalinėdavo skiedras ant stogo, kai jomis kaimuose namus dengė. Skiedrų jau neliko, jau ir šiferis, po jų atsiradęs, irgi išeina iš mados, o skiedrinių vinukų, turbūt, dar tebėra pirkti (kažin, ar pavadinimas jų išlikęs – ,,skiedriniai“?), kaip ir visko, ko visuomenei prisireikia. Visko yra. (Nėra tik teisėsaugininkų, kurie areštuotų nuotoliniais kankinimais mane kankinančiuosius.).
 
Tai ties tuo paprastu sprendimu ir apsistojau: užtiesiu palangę tokiu kartonu ir lašai nebarškės, kaip barška krisdami į cinkuotą skardą, tuo neduodantys poilsio mano ausims, jei nors kiek lašnoja ar lyja. O kai lietus baigiasi, tai lašai dar vis tiek ilgai varva, atitekėdami siena iš viršaus. Viena, geroji, to kartono pusė ,,glencuota“ lyg fotografija, kita – rupi faktūra. Ta išverstąja gūbruotąja puse kartono lentą dėsiu į viršų, ir lašai nebus girdimi, iškart susigers į ją. Belieka sugalvoti kaip ją ant palangės reikės užtvirtinti. Va šitaip: kampuose pragręšiu skylutes ir viela prisuksiu kartoną prie skardos. Jau nebeblizgės baltu metalu mano buto palangė, bet ne grožis svarbiau, kai lašų barbenimas šitaip skausmingai galvoje atsiduoda. O seniūnijos komunalininkai gal irgi dėl to nekibs. Atsimenu, sovietų laikais, kibdavo jei komunaliniame name balkonus žmonės išsidažydavo. Buvo reikalaujama, kad visi balkonai būtų standartiniai, vienodai pilki, o ne spalvoti kiekvienas vis kitokia spalva, kaip ,,netvarkingame kapitalistiniame gyvenamojo kvartalo margumyne“, kurį galėdavai pamatyti per televizorių ar spalvotame kino filme.
 
Toliau viskas vyko paprasčiau, negu jau aprašiau. Nuvažiavau į kolektyvinį sodą, kurio ūkelyje tokio kartono turėjau, ir išsipjoviau iš lakšto tokio dydžio lentelę, kokia palangės skarda. Parsivežiau autobusu ją namo ir pasidėjau koridoriuko kampe, laukdamas laisvesnės progos ją prisukti. (Prasčiokų kaip aš, autobuse važiavo ir daugiau, bet su tokiu prastuolišku bagažu nebuvo nė vieno. Bet buvo ir tokių, kurie, kaip visada, važiavo todėl, kad aš važiuoju.).
Ilgai nei laukti, nei prisukinėti tos lentelės neteko. Prasidėjo lietūs, ir dideli, ir tik drungiantys, lašai beveik kas vakaras bilsčiojo į palangės skardą, bet... žiūriu ir stebiuosi: jie nė kiek manęs nenervina, neatsimuša ,,smegeninėje“, kaip anksčiau. Kiekvienas lašas būdavo tarsi smūgis galvai ir nervams. Negalėjau suprasti tokio pasikeitimo, tokio pagerėjimo. Ilgai mąstęs pamaniau, kad atsigavo, normalizavosi nualinti mano nervai, todėl ir lašai jau nebesmūgiuoja man į ausis, o netgi migdo. Arba aš juos išvis pamirštu, nebegirdžiu kai lyja, ir galvoju apie man aktualesnius dalykus, kurių aktualiausias – kad mane tebeseka KGB.
O garsumas jau nebevargino todėl, kad nepakantumo būseną garsams, nusikaltėliai jau buvo išjungę. Jeigu jie mane kankintų vien tik tuo, laimingas būčiau.