Ką kalba akmenys – man nesuprasti,
Žmogui per daug tyli bežadė jų kalba.
Galbūt tiktai žvaigždėtą žiemos naktį
Išgirsta aimaną užkritusi šarma.
 
Šimtai mašinų pralekia pro šalį,
Kažkas praeina dienos vidury,
Tik jie vis guli vieniši, sušalę,
Dešimtmečius skaičiuoja pakely.
 
Ir tiktai vasarą, gerokai įdienojus,
Trumpam sušyla saulės spinduliuos.
Tai glaudžiasi žolė prie šono samanoto,
Svajodama pražyst akmens sapnuos.
 
Jei tektų eit, tikrai šalia prisėsčiau,
Paliesčiau gulinčius iš amžių gūdumos.
Gal ir girdėtų, kada jiems kalbėčiau,
Jog reikia sergėti žemelę Lietuvos.
 
Kad sergėtų ir vardą jos bylotų
Kartų kartoms akmenine širdim,
Prireikus gint, kad niekas nebijotų
Priešą sutikt bočių šventa ugnim.
 
.....................................................
Ką kalba akmenys – man nesuprasti,
Bet jų tvirtybėj sau jėgos randu
Iškęsti negandas, bet kokią naktį,
Kad ir toliau vadinčiaus lietuviu.