Pavydžiu,
Juk matai žalia jaunyste,
Kai tu stiebies aukštyn ir kuo toliau
Nuo dvokiančio glitaus trūnėsių liūno.
Prisipažįstu, kad tiesos tokioj minty yra,
Nes nuo tada, kai suvokimas ėmė lenkti mano kuprą,
Aš pamečiau kažkur lengvus sparnus,
O visos apžvalgos dabar
Iš ropliškų nebeprabundamų sapnų. 
Klausaisi bambesio,
Kurs panašus į tolimus duslius varpus,
Ir netiki, kad čia giesmių kadaise būta.
Tarp mano raukšlių
Anei ženklo pumpurų,
Tikėt žydėjimu sunku,
Jeigu pavasaris tiktai atodūsiuos ir nerišliuos atsiminimuos.
Mainyčiau, dievaži, mainyčiau
Išgirtą išmintį, 
Susilesiotą ne per vienerius metus
Į vieną jaunumės nerūpestingą dieną,
Plaukų sidabrą
Į naivų nežinojimą,
Kada ir į kurias duris
Tarsi lemtis pabels ruduo.
Jūs, žalios atžalos,
Apsupote mane kaip samanotą kelmą
Ir stebitės, koks nejudrus kerėpla,
Apaugęs kerpėmis ir grybais.
Prašau, nesistebėkite taip garsiai,
Nes juokas maišosi su kosuliu
Ir kreta, berdami trūnėsių aitrų debesį,
Raukšlėti mano šonai.
Buvau kaip tu,
O tu tikrai kaip aš 
Siukriošęs kelmas būsi.