Nežinia  anei  kas ir kodėl
sunkią mintį kutena,
tačiau  mįslę įspėti bandau.

Kryžiaus ženklas dar nelietė mano kaktos.
Ne krikščionis dar, ne.
Dar esu tarp žmogaus ir dangaus.
Teka upės, aplenkdamas vandenį krikšto,
o iš lopšio šaukiu:

– Varnai, krank!
Dovana man esi,
kad tave sutinku,
kad  Poe iš gerklės tavo
gimtadieniu sveikina.
Ačiū, ir jai.

Metas toks –
man reikia Europą išmokti
„Internacionalą“ giedoti
susivokti, kam skamba varpai.
Ne šiaip gi kartu
lopšyje su Ispanija.
Reikia ir Žmogų apvaikščioti, 
vergovę jo teisti prapultimi.
Varnai, girdi?

Žibina sausis gimtadienį.
Apmaudu –  pavėlavo ateiti
Jau ir metai, ir du,
įpusėjo treti,
kai su fašizmu
Respublika kaunasi.
Ką tik krito kovoj Barselona,
Greit Madridą prie krūtinės pučistai priglaus...
Vėliavos, plevėsuokite pergalę!..

 Redaktorius:
– Ar  manai, kad aš ištversiu prie tavo tokių pasvaičiojimų? Tačiau tiesa, kad į lopšį atėjai po  Barselonos pralaimėjimo. Ji žlugo 1939 m. sausio 26 d. O tu  kada į lopšį?
– Bet jau parašyta, kad gimiau tų metų 29 d.
– Barselona dėl to neturėtų liūdėti, Františekai. Beje, kodėl ne Franciskus? Beraštis tavo vardą parašė. Beraštis. Nors imk ir pervardink. Ir tuomet – antai! –  matykite: Franciskus Frankas Barselonoje, o Franciskus Karlonas lopšyje. Gražu, a?
– Ar panašus į  fašistas...
– Rodom kaip į fašistą, bet... Bet ar vienodai ir visi? Manau, kad, pavyzdžiui, žydai jam galėtų Jeruzalę pastatyti.
– Tu apie ką? Kodėl taip?
– Auk ir  mokykis Europos. Ispanijos pilietinis karas su tavo gimtadieniu nesibaigė. Tai atsitiks balandžio 1-ąją.