paimki mane už parankės,
mes eisime dviese prieš vėją,
tenai, kur jausmai nepavargę,
kur burės pakyla pavėjui...
tik stipriai laikyk,
tik atsargiai –
matai, per kaštonų alėją
žiemys, tas tapytojas šaltas,
po kojom mozaiką sutvėrė...

jos raštais baltais išsirangė
ir tai, ką išbarstėm pavėjui,
ir tai, ko išsaugoti nebandėm
baltumui žiemos nusidėję...
mane už parankės paimk,
tvirčiau pasijusim abu,
nes eiti slidu,
nedrąsu, bet eisim...
mes eisim kartu... tenai

į namus, kur jauku...
kur katinas lauks ant palangės,
tenai, kur esi man viskuom,
kur vakarus puošia palaima...
visus mus į savo namus
kasdien veda vienas takelis,
kur dega švieselė languos,
kur siela užgyja, kai gelia...
------------------------------
paimki mane už parankės...
mes eisim kartu visą kelią...