Testosteronas

Šį erekciją žadinantį vaistą man priminė vienas aklas poetas eilėraščiu, kai jį skaitė per radiją iš jo knygos „Nuožmiai artėjantis“. Nuožmiai aš niekad neartėju. Ir niekur.
Bet testosterono man vienąsyk prireikė. Iš per didelės meilės panelėms prireikė. Prisiminsiu vieną, panelę S.
Mylėjau ją kaip saulę, kaip saulę žiemoje ir šaltyje, kas pas mus taip dažna, taip ilgai trunka.
Mes su ja draugavom jau nemažai laiko, o prisivilioti ją į lovą – progų nebuvo. Nes neturėjau nuosavos nė lovos – kambarį nuomojau, ir šeimininkai neleido vedžiotis į jį panelių nakčiai.
Bet turėjau draugą, kuris turėjo nuosavą butelį, tiksliau vieną kambarį mūrelyje Vilniuje prie Neries. Aplink tolumoje buvo šiuolaikiniai mūrai, o jo trobelė atrodė kaip kaime. Trobelė buvo kombinuota: vienas jos galas buvo mūrinis, o kitas medinis. Tik stogas bendras, visas vienodai raudonomis čerpėmis dengtas. Tai čia ir atsiviliojau panelę S. Daug vilioti nereikėjo, buvom kine, o po kino pasikviečiau ją į svečius... į savo draugo butą. Šią „provokaciją“ buvau kažkiek ir suplanavęs: draugas man buvo atidavęs savo buto raktus, nes tą savaitgalį jis važiavo į Kauną pas gimines ir savo vilnietiniame bute nenakvos. Gauti tokį viešbutuką man buvo didelė prabanga, nes kitokios pastogės, kur galėčiau parsivesti mergaitę, aš jokiu būdu neturėjau. Dar ir todėl raktus nuo šio buto gavau, kad turėjau pašerti draugo šuniuką, kurį jis laikė, ir į Kauną jį vežtis, žinoma, negalėjo.
Taigi aš pasiūliau po kino, kurį žiūrėjome „Lietuvos“ kino teatre: „Važiuojam į svečius, ten man reikia pašerti ir išvesti šuniuką“.
– Važiuojam jeigu taip nori, aš tai nelabai pageidauju.
– Ačiū, kad sutinki, važiuojam.
Ir sėdę į troleibusą mes atvažiavom. Jau temo, anksti temo, nes buvo, deja, jau sniegų metas: aplink bolavo žiema. O aš svajojau, kad išsipildys didžiausias mano troškimas – ji bus mano. Didesnio siekio tuo metu, ir ne vien tuo metu, neturėjau. Buvau jaunas ir nuolatos trokštantis.
Aš trumpam išvedžiau šuniuką, kurio vardas buvo Tauras, ir užsikūrėme krosnį. Taip taip. Tas mano draugo butas buvo šildomas tik krosnimi, kas žiemą yra tikras pragaras, bet vis dėlto kai pasikūreni ir ima kvepėti malkomis ir laužu, tampa patogu ir malonu. Taip buvo ir šįkart. Beržines malkas įkūrėme laikraščiais, šios malkos yra kaitrios ir greit kambarėlyje tapo šilta. Ant stalo buvo palikta daug šokolado, bet aš nedrįsau nei pats jo imti, nors labai norėjau, nei savo panelei siūlyti, nes užteko to „šokolado“, kad draugas užleido mums, tiksliau man paleistuviui, savo butą. O kad ji bus mano, nustelbia bet kokį šokoladą ar konjaką, ar bet ką.
Atėjo tas malonusis ir laukiamas laikas: mes atsigulėme. Šaltoje lovoje. Šaltoje, kuri man buvo karšta, nes šalimais – mylima, graži panelė. Jis atsigulė su liemenėle ir, žinoma, su kelnaitėmis. Beje, baltomis. Aš jau buvau užgesinęs šviesą, o jos baltos kelnaitės vakaro tamsoje švystelėjo kaip iliuminacija, kol ji pasinėrė po antklode. Ir aš paskui ją po ta pačia antklode palindau. Dieve, koks rojus: mes su ja pusnuogiai!
Tuoj atsegiau jai liemenėlę ir tapo ji pusnuogė. Nesipriešino nė kiek. Jos liemenėlę padėjau ant kėdės, kuri buvo šalia lovos. Dabar jos krūtinė buvo nuoga ir aš joje paskendau kaip šilčiausiame vasaros debesyje, baltapūkiame debesyje. Nežinau kodėl krūtinė mane taip šildo. Ji jos papai, arba jei norite jos krūtinė, buvo man kaip ištroškusio girdymas. Aš apglėbiau jos krūtis abiem rankom – viena krūtis tilpo viename delne, kita – kitame. Paskui prisiglaudžiau taip, kad tik viena krūtis liko rankoje, o kita atsirėmė į mano krūtinės duobutę. Tai buvo nuostabu. Paskui aš ėmiau lipti ant jos. Ne lipti, bet atvirkščiai: skverbti savo koją tarp jos kojyčių. Ji nesipriešino. Bet šuniukas, kuris šalo vienas ant grindų, pradėjo ropštis ant lovos. Teko jį nuginti atgal. Jis tik trukdė.
Mes, tikrai sakant aš, mėgavomės vienas kitu. Kokios aistringos buvo jos lūpos, kurias bučiavau kiek norėjau, jausdamas ir turėdamas jos ir krūtis! Visa apimtimi, visu atsipalaidavimu! O didžiausias džiaugsmas dar buvo prieš akis, dar ateityje, ateityje netolimoje, ir garantuotoje. Mano bereikėjo numauti jai kelnaites ir ji bus visiškai ir visa, bus mano. Didžiausias troškimas, didžiausias noras tikrai išsipildys. Kiek čia belikę – tik numauti jai kelnaites. O ji netgi pati tai padaryti padėjo! Ji sulenkė kojas, kad kelnaites numauti būtų lengviau. Pirma vieną, paskui kitą. Padėjau jas irgi ant taburetės, kaip ir papinyką, jeigu gražu liemenėlę taip pavadinti. Liemenėlė slepia krūtis – ištisą meilės žemyną, todėl atsargiai ir pagarbiai turėtume vadinti ir dangalą toms krūtims, kuris, beje, jaunoms nei nereikalingas: kai krūtys laisvos, nesuveržtos ir nesuvaržytos, atrodo daug puikiau ir laisviau, kas tai pastebi – jų laisvumą ir buvimą. O apstebi kiekvienas, kas jų trokšta, gėrisi jomis lyg gražiausiomis gėlėmis. Bet nepalyginama krūtys su nieko.
Kokia laimė artėja, kai ji jau be kelnaičių! Niekas to žinoti negali. Viso pasaulio laimė man bus prieinama ir išragauta, kaip skaniausias pasaulio stebuklas. Ne, kitaip nieko brangesnio būti negali, kaip jos amžinai slepiamas lobis, kuris taip sunkiai prieinamas ir gaunamas. Žinome kur slypi tas lobis. Štai nuo vienos kojos kelnaites jei numoviau, paskui ir nuo kitos, ir jos lobis – ranka pasiekiamas.
Ji, ilgai lauktai, atsigulė ant nugaros, aš praplėčiau jai nuostabias kojas ir, o Viešpatie!,... man pradingo erekcija. Koks nusivylimas pačiu savimi! Kokia baimė, kad taip atsitiko! Kokia gėda, kad atsidavusios mergaitės aš, leiskite taip pasakyti, neišragavau. Leiskite taip pasakyti, nors, žinoma, kad tai ne ragavimas, o didžiausias pasitenkinimas didžiausiu pasaulio stebuklu, jos neišsenkama meile.
 
Va po tos dienos gydytojas man ir išrašė testosteroną, vaistą nuo gėdingo bejėgiškumo. Tačiau aš pats, aš geriau žinojau nei gydytojas: kai man dingo erekcija, tą lemtingą laimės momentą, tai dingo dėl per didelio susijaudinimo. Kad laimė čia pat, kad ją turiu, o ne dėl vyriškojo nepajėgumo. Taip ponai, erekcija gal ir mažai kam, prapuola ir dėl per didelio džiaugsmo, dėl per didelės artėjančios laimės. Laimingi tie, kurie gali truputį nusiraminti ir nusiramina, ir gauna ko troškę, kaip vėliau sekėsi ir man pačiam, man laimingam pasiekusiam. Ačiū! Pasaulio laime ir galybe, kurią jūs moterys turite.
 
Vilniuje, 2016 m.
Jonas Baranauskas