skrodžia protą lyg strėlės          
pasiklydus mintis,
kur priglus mano siela,
kai ateis ta baigtis,
liks kai dūlančios blėnys
ir trumpa atmintis
apie tą, kur gyveno,
audė savo mintis... kurs

ieškodamas peno
mynė žemės takus,
tą, kuris atkentėjo
savo kryžiaus kelius,
ėjo, krito, vėl kėlės, –
atlaikys, nepražus!
bandė, vylės ir klydo –
juk jisai tik žmogus... kurs

krauju sumokėjo
už pažintas tiesas,
kurs už niekus aukojo
brangiausias aukas.
kas nuspręs – ar vertėjo?
to teisėjo nėra,
gal tik sąžinės vėjas
dvelks karšta atgaila...
------------------------------------------
... kur priglus mano siela,
kai manęs nebebus,
tenusprendžia dangus –
protingesnis už mus...