Savęsp: 2. fragmentai
O tu nepyk,
kai aš parodau į save
it angelą – toks nuoširdus,
toks paprastas ir geras.
Galbūt kažkiek ir jo yra,
tačiau munduras mano – laikas.
Ne šiaip sau rodau į Ispaniją,
prie šono kardą sau segu,
vieni gal žino, kiti – ne,
bet iš tiesų
kaip Biblijoje pasakau:
kai žemėje kažkur sugriaudžia karas,
lopšiai tuoj pat išgirsta jo negerą būtį
ir kraujas prateka upeliais –
kas pasakys, kur dingsta jis toliau?
Žmogau, nesupk manęs,
Paleiski lopšį plaukt krauju.
Aš – savanoris į Ispaniją.
Prie šono kardą sau segu,
tik nemanau, kad juo galėčiau laisvę iškovoti.
Žmogaus dalia – vergovė.
Kaip kažkada,
kaip šiandien,
taip rytoj.
Net jeigu jis karalius,
popiežius ar imperatorius,
tai nekeičia esmės.
Redaktorius:
– Nagi, nagi... Matosi, kad dar iš lopšio neiššliaužęs. Tačiau jeigu ir karieta važiuotum, nedaug ten liko pilietinio... Kalbu ne apie jo kraują, o apie laiką.
– Karys visuomet karys.
– Šiandieną Ispanijoje didžiausia karys Francisco Franko Dar mėnesis kitas ir pilietinis karas jo pergalių sąskaitoje. Tačiau šitą fašistą kažkodėl ir aš nedaug žinau. Kaip čia taip, a? Gal laiko pritrūko užsiėmus Adolfu Hitleriu? Ar Josifu Stalinu?