Neliūdėk, nenumirę laikai,
Jie tik miega po sniego papilkusiom raukšlėm,
Jie sapnuoja žolynų žydėjimą margą
Ir bičių darbščiųjų dūzgimą,
Kai nuo saulės atgijęs vanduo
Ima grumstą kiekvieną skalauti,
Kada paukščio giesmė išskalambija
Rytmečio džiugiąją žinią.
Neliūdėk, viskas čia,
Po ražienų pernykščių ežiais,
Pumpurų kevaluos,
Alei šaką tvirtai apkabinusiuos.
Tįsta nosys varveklių 
Visais pašaliais,
Vos tik peršoka vėjas
Nematomą ribą tarp pliuso ir minuso.
Neliūdėk, besišypsančios manosios akys
Tau atneša pirmąjį spindulį,
O glėbys tarsi laukas
Vasaryje pilnas žydėjimo ilgesio.
Tavo kraujy sujudusi šoka sula.
Gal kuklus į pavasarį indėlis,
Neliūdėk, pamažu iki karšto zenito
Tave aš glamonėm pripildysiu.