Bandau save pakeist. Ir tu, sakei, keities –
Juk buvo dvi apgaulės, melas – vienas,
Tartum žvaigždė nukritus iš lemties,
Nuskendus kibire vandens – ne pieno.
 
Vėl įprasta tamsa. Naktis vėl įprasta.
Diena tokia, kaip buvo visos kitos.
Nors kitąsyk grįžtu krantan sena brasta –
Ak, ta lemtis... Ak, ta žvaigždė... Kam krito?..
 
Nors kita vertus – tuščias spindesys –
Viena iš daugelio... Maniau – pati tikriausia.
Galbūt todėl vienatvė atgrasi –
Bandau save ir vėl apgaut. Apgausiu...
 
O tau kaip sekasi? Tikrai keities?
Ar drabužius tiktai ir makiažą?
Danguj įsižiebė akis katės:
„Gyvenimas tikrai grąžins tau grąžą.“
 
Grąža, savigrauža... Tas pats juk skambesys,
Tas pats tikėjimas – lyg du lašai panašūs.
...............................................................................

Kaip keista – vis galvoju – dar šalia esi
Ir keista keistis, kai regi miražą...