Savęsp: 1. fragmentai
~~Ispanija ne taip arti,
juolab jei karieta keliauji,
tačiau kai baltas kaip žiema,
kai lopšyje esi,
kai išspiria dangus į kitą dalią,
negreit ateina susitaikymas su savimi
išbūt vergovę savo – Žmogų.
Išnoko laikas – atbūnu aš ją,
tremties peizažai pro pirštus kaip žirniai byra.
Sužiuro į akis Poe –
mažutė mano lyra
ir nesiginčija, kad jai graudu
vergovę – Žmogų – šitaip greit išbūti...
Argi seniai sekmadienis?
Argi seniai Kabeliuose
bažnytiniai parapijos varpai skambėjo,
kai lopšyje suaikčiojau:
– O! Dieve, nepalik manęs be tėvo,
nepaliki Šklėriuose...
Kinkyki lopšį kaip karietą,
prie šono kardą man paduok prijuosti,
Aš – savanoris į Ispaniją,
Ten kraujo daug...
Redaktorius:
– Nuo čia pradedi jubiliejinius 80?
– Bandau. Norėčiau, kad ne tik savo, nors anųjų, taigi kitų ir ne jubiliejiniai būtų. Pasaulis toks mažas...
– Taip, taip. Ir pragaras gerais norais grįstas... Galima buvo aiškiau paeiliuoti, bet ir 1939 metų pradžioje kautynių kraujo Ispanijoje dar vis daugiausia. Nepaskęsk, tai ne rašalas.